Naujausios
Tėvas ir sūnus puoselėja vieną amatą
Tėvas Antanas ir sūnus Darius Lažinskai gyvena viename name ir dirba tą patį darbą — gamina medžio drožimo, kalimo įrankius. Prieš Kaziuko mugę, kuriai pradeda ruoštis nuo pusės žiemos, žmonai ir mamai Stanislavai vyrų geriau peilių galąsti neprašyti — dėl tokios smulkmenos jie laiko negaiš.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Abu paveldėjo drožėjų genus
A. Lažinskui — 58-eri, sūnus sulaukė Kristaus amžiaus. Kol veikė medžio suvenyrų įmonės „Minija“ cechas, tėvas čia dirbo drožėju, drožė skulptūrėles, pano. Sūnus keramikos ceche dirbo žiedėju.
Prieš septynerius metus A. Lažinskas pradėjo gaminti peilius drožybai, trikampius, pusapvalius kaltus, rėžtukus, kalimo, drožimo kaltų komplektus. Specialiai to neplanavo — pagelbėti paprašė vienas, kitas ir — prasidėjo. Tuo metu kokybiškų įrankių paklausa buvo didelė.
Sūnus buvo pagrindinis pagalbininkas tais laikais, kai tėvas dar drožinėjo, tad ir įrankius kartu gaminti pasisiūlė neverčiamas. Abu Lažinskai sakė: jų giminėje „vaikšto“ drožėjų ir kalvių genai.
Dirba nuosavame garaže
Į darbą abiem toli nereikia eiti — užtenka nusileisti į rūsį, kur stovi apie dešimt galąstuvų, suvirinimo agregatas, priekalas ir daug kitų, moterims nepažįstamų smulkmenų.
Kai reikia rimčiau paploninti iš spyruoklinio metalo gaminamus įrankius, važiuoja pas kalvį. Savo preso neturi — jei turėtų, nuo vibracijos sugriūtų jų ir aplinkinių kaimynų namai.
Abu tvirtina, jog ir po tiek metų tebesimoko. Dirbi, dirbi — pasižiūri, kad nieko nemoki. Kaip gaminti, rėžtukus, ledo skulptūrų ir kitokius kaltus, mokosi ir palandžiodami po internetą. Darius palygino: yra tiek gamybos niuansų, kad dar ilgus metus teks mokytis, o tobulėjimas yra sėkmės sudėtinė dalis.
Mugėms ruošiasi žiemą
Kiek visko prigamino, Lažinskai sąrašo neturi. Didžiausiai Kaziuko mugei pradeda ruoštis nuo pusės žiemos. Prieš šventes abu garaže vakaroja. Tada Stanislava Lažinskienė ne tik netrukdo prašydama atšipusį peilį pagaląsti, bet ir įrankius surūšiuoja, sudeda į dėžutes. Anūkė Liepa irgi nori padėti, bet penkiametei kol kas patikima etiketes klijuoti.
Kiek įrankių parduosi, pasakojo vyrai, yra laimės dalykas. Kitą kartą prekyba nesiseka ir tenka grįžti nosį nukabinus.
Tačiau prekiaudamas negali parodyti blogos nuotaikos ar būti susiraukęs. Stovi ir šypsaisi, pasakojo Darius.
Lažinskai turi grafiką, kur mugės vyksta. Jos prasideda nuo Sartų lenktynių ir baigiasi grybų švente Varėnoje.
Vietas per pažįstamus mugėse užsisako iš anksto, nes jei stovėsi užkampyje, prekybos nebus. Užtat, palygino Darius, kai mugės vyksta Šiauliuose, jis pažįstamiems pusę vietų irgi užsako iš anksto.
Per muges jis išdalija krūvas vizitinių kortelių. Paskambina apie 10 procentų besidominčių.
Įrankių neišpeikė ir aborigenas
Šiemet, sakė meistrai, tautodailininkų yra padaugėję dėl sunkmečio. Tačiau abu vyrai konkurencijos nebijo — jie užsitarnavę savo vardą ir sulaukia nuolatinių klientų.
Įrankių poreikis padidėjo žmonėms keliantis gyventi į sodybas. Naujieji sodiečiai su ūpu gamina net langines. Lažinskai savo langų jomis per darbus nepapuošė.
Įdomiausia, juokėsi meistrai, kaip pro įrankius vyrams neleidžia praeiti žmonos. O dalis vyrų pirkinį nuo moterų slepia. Darius prisiminė, kaip beišvažiuojant iš Vilniaus paskambino klientas ir paprašė kažkur sostinėje palikti vieną įrankių komplektą. Šiaulietis pasiūlė atsiųsti paštu, bet vyras nesutiko — kai žmona pamatys, kiek siuntinys vertas, bus blogai.
Įrankių yra siuntę į Švediją, šiauliečių dirbinių yra Kanadoje, o australų aborigenas per mugę nusipirko visą komplektą. Įrankiai yra išvažiavę į Tasmaniją, Aliaską.
Geriausias komplimentas buvo pasakytas graudžiomis aplinkybėmis: nusipirkęs du kaltus, vyras grįžo smarkiai kraujuojančia ranka: „Pirksiu dar vieną, eina gerai, kaip per sviestą“.
Pelną dalijasi pusiau
Paklausti, kaip pasidalija pelną, Lažinskai nusijuokė: „Per pusę“. O S. Lažinskienė išsitarė ne kartą už pagalbą negavo algos, bet sūnus visada parveža lauktuvių.
Ar bedirbant abu nesipyksta? Nėra ko pyktis, sakė Darius, o ir tam laiko nelieka.
Meistrų pasiteiravome, ar iš šio amato galima pragyventi?
Galą su galu, tvirtino sūnus, suduria. Amatą pradėjo nuo nulio, susipirko stakles, galąstuvus. Kada pradės gauti pelną, sako nežinantys — viską investuoja į naujoves.
Šiemet, liūdnai pašmaikštavo Darius, bijo į Mokesčių inspekciją eiti — nežino, kiek gali valstybei būti skolingas. Nuo pelno metų gale sumoka 10 procentų mokesčių.
Elektros suvartoja už 400— 500 litų. Kiek prisikvėpuoja dulkių ir žiežirbų, niekas nesuskaičiuos. Duoną, palygino Antanas, užsidirbti nelengva.
Vienu metu abu Lažinskai dairėsi į Europos struktūrinių fondų paramą, tačiau patys niekaip nesurinko privalomos pusę sumos.
Skulptūroms nelieka laiko
Anksčiau Antanas iš medžio drožė burlaivius, sėkmės simbolius. Bet visus išdovanojo, net sau prisiminimui nepasiliko. Sūnus prisiminė, jog neseniai klientas burlaivio teiravosi, matyt, žmonėms jie įsiminė.
Iš savo drožinių dabar teturi vieną skulptūrą — raganos.
Sunkus, sakė Lažinskai, jų darbas, bet įdomus. O svarbiausia drožėjai esą geri, nepikti žmonės.
Abiem dirbtuvėse kartais būna per ankšta, bet išeiti į geresnę vietą baisu — gali tekti grįžti basam.
Kai labai pavargsta, Darius susideda žvejybos įrankius iš traukia žūklauti. Kita jo aistra yra neseniai ant Ventos upės kranto pradėtas sodinti sodas, kuriame auga ne tik tradiciniai vaismedžiai, trijų rūšių avietės, bet ir graikiškas riešutas, sausmedžiai, šilkmedis. Tik į sodą, juokauja Darius, nuvažiuoja derliaus surinkti.
MEISTRAI: Antanas ir Darius Lažinskai yra rimti meistrai: santūrūs, mažakalbiai, tad vyriškose dirbtuvėse sutelpa nesibardami.
DARBAS: Sūnaus Dariaus, kaip ir jo tėvo kasdienybė — prie įvairių staklių.
RAGANA: Iš visų anksčiau drožtų skulptūrų Antanas Lažinskas prisiminimui pasiliko tik šią Raganą.
ĮRANKIAI: Tokių įrankių ruošinių prigaminta galybė. Kiekvienas dėžutėse surūšiuotas pagal storį, paskirtį.
GAMINYS: Kaltai būna baigti, kai įrankiui uždedama dailiai nutekinta rankena.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.