Naujausios
Tautodailininkė sėdo prie audimo staklių
Bitininkė ir tekstilininkė Regina Vaišnorienė nuo vaikystės mezga, neria, siuvinėja. Matydama prie audimo staklių sėdinčią mamą svajodavo ir pati išmokti austi. Svajonė išsipildė kiek daugiau nei prieš metus. R. Vaišnorienės austi lininiai rankšluosčiai jau puikuojasi pirmojoje autorinėje parodoje.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Sunkios pamokos
„Jau nebesitikėjau išmokti austi, bet jaunystės svajonė išsipildė“, – rodydama Šiaulių dailės galerijoje sukabintus pačios austus rankšluosčius sako Regina Vaišnorienė.
Kai prieš porą metų moteris įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių bendriją, jos pirmininkei Laimai Kelmelienei užsiminė, kad turi seną svajonę. Pirmininkė pažadėjo padėti.
Kiek daugiau nei prieš metus, žiemą, buvo surinkta norinčiųjų išmokti austi grupė, atsirado ir mokytojų – radviliškietės Rita Kavaliauskienė ir jos mokinė Aurelija Norvaišienė.
„Pradžia buvo sunki. Sudėjom nytis, susivėrėm metmenis į skietą, reikia parišti pakojį, nežinom kaip, – prisiminusi pradžią šypsosi R. Vaišnorienė. – Daug klydom, ardėm. Norėjosi tiksliai, gražiai padaryti.“
R. Vaišnorienė sako labai skubėjusi, nes pamokos prasidėjo vasarį, pavasaris ne už kalnų, darbai sode, darže prasideda, o dar bitynas... Kiekvieną dieną apie 10 valandą ryto ateidavo į tautodailininkų bendrijos patalpas austi ir sėdėdavo prie staklių iki vakaro.
R. Vaišnorienė apgailestauja, kad greičiausiai negalės prisijungti prie vėl renkamos audėjų grupės, nes jau pavasaris. Bet kitą žiemą jau tvirtai nusprendusi vėl sėsti prie staklų. Svajoja apie savas. Gal tada ir dukras pavyktų sudominti šiuo amatu.
Pirmoji paroda – svarbi
Savo pirmaisiais darbais tekstilininkė labai patenkinta, tik pats pirmasis rankšluostis išėjo ne toks, kaip norėjosi.
„Tiesa, kol rankšluosčiai buvo neišlyginti, nemačiau grožio, bet dabar pati negaliu atsižiūrėti“, – žvelgdama į ant sienos sukabintus rankšluosčius sako R. Vaišnorienė.
Tautodailininkė parodose dalyvauja jau ketverius metus, tačiau ši – pirmoji autorinė paroda. Pirmi darbai, kuriuos eksponuodavo – raštuotos pirštinės, nertos staltiesėlės. Audiniai eksponuojami pirmą kartą.
R. Vaišnorienė sako visiškai nesitikėjusi, kad jos austi rankšluosčiai sulauks tokio pripažinimo: keturi atrinkti į respublikinę tautodailininkų parodą Vilniuje, vienas – į konkursą „Aukso vainikas“.
Savo darbų parodą R. Vaišnorienė norėtų surengti ir tėviškėje – Kražiuose.
Mezga net turguje
Moteris rodo staltiesėlę, kurią nunėrė... turguje: „Prie medaus – ne prie lašinių stovėti. Kol sulauki pirkėjo, mezgi.“
Rankdarbiams R. Vaišnorienė daugiau laiko randa žiemą, vasarą beveik visas laikas skiriamas bitėms. Mezga, neria žiūrėdama žinias, ilsėdamasi pajūryje, net ilgiau važiuodama automobiliu nesėdi rankas sudėjusi, bent kokį mezginį išsiardo, siūlus į kamuoliukus susisuka.
„Paimu mezginį, ir nueina visos negeros mintys, įtampa, pailsiu. Sudedu į darbą visa, kas gražiausia,“ – sako R. Vaišnorienė.
Sumanymų dar daug yra, tik kad akys gerai matytų ir rankos judėtų, šypsodamasi sau linki Regina.
Parodoje eksponuojami ir jaunystėje, ir neseniai nunerti darbai: pagalvėlės užvalkalas, lentynėlės papuošimai, takelis ant komodos, staltiesėlės, servetėlės.
Toliau – juoda, raudona, mėlyna ir kitomis spalvomis mirga raštuotos pirštinės. Vieni raštai pačios sugalvoti, kiti pamatyti ir persipiešti, patobulinti. Sako ir riešinių yra numezgusi, tačiau jas dukra į Vokietiją išsivežusi.
Jaunystėje rankdarbiams laiko nedaug likdavę, nes vienai teko auginti tris dukreles, o laisvalaikiu dainuodavo kapeloje. Dainuoja ir dabar.
Parodoje pūpso ir dvi pagalvėlės. Viena siuvinėta baltais siūlais adinuke, kita – spalvotais raštais. Tai – jaunystės darbai. „Dukrelių laukdamasi siuvinėjau, vokelį buvau išsisiuvinėjusi, pagalvėles, antklodėlės užvalkalą“, – rodydama adinuke kruopščiai išsiuvinėtą pagalvėlę pasakoja Regina.
Rankdarbiai – iš būtinybės
Savo rankdarbių kol kas moteris nepardavinėja. Viskas, kas nunerta, numegzta, išausta, skirta papuošti savo namams, sušildyti artimiesiems.
„Mano mama labai gražiai megzdavo, ausdavo. Tokie laikai buvo, moterys visą šeimą turėdavo aprengti. Pačios susiverpti, išausti, pasiūti“, – sako R. Vaišnorienė.
Kai baigė mokyklą, Kražiuose tėvai Reginą leido pas siuvėją pasimokyti siūti. Siūdavo rūbus ir broliams, ir tėvams.
Tautodailininkė sako, kad šiais laikais bepigu užsiimti rankdarbiais, visko, ko nori, gali gauti: ir siūlų, ir medžiagų. Seniau džiaugdavosi, jei bent skiautę gaudavo gražesnės medžiagos siuvinėjimui, lininių siūlų staltiesėlei.
„Net negražu prisipažinti, kad su mama naktį eidavome kolūkio linų nugvelbti. Pačios išsimindavome, išsišukuodavome, suverpdavome ir megzdavome staltieses“, – pasakoja R. Vaišnorienė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ĮVERTINIMAS: Regina Vaišnorienė austi išmoko vos prieš metus. Jai labai buvo netikėta, kai vienas iš jos darbų (laiko rankose) buvo atrinktas konkursui „Aukso vainikas“, dar keturi rankšluosčiai keliaus į respublikinę tautodailininkų parodą.
POMĖGIS: Vos tik randa laisvą minutę, R. Vaišnorienė neria arba mezga. Šią staltiesėlę nunėrė turguje prekiaudama medumi.
PIRŠTINĖS: Pirmiausiai parodose Regina Vaišnorienė pradėjo eksponuoti raštuotas pirštines.
NĖRINIAI: Jaunystės darbai: lentynų papuošimai, staltiesėlės.
RANKŠLUOSČIAI: Lininių rankšluosčių galai papuošti nertomis „karūnėlėmis“.