Naujausios
Tarpukario interjeras svečių namuose
Autentiškos lovos, 1933-tųjų metų bufetas, tarpukariui būdingos etažerės, našlaitėmis siuvinėtos staltiesėlės ir raižyti nuotraukų rėmeliai, kuriuos dar daugelis prisimena iš savo vaikystės namų ar viešnagės pas senelius. Lieporių pradinės mokyklos direktorė Danutė Butkuvienė ir šviesios atminties buvęs Šiaulių miesto Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotojas Jonas Butkus prieš keletą metų įsigiję 1933 metais statytą namą, pavertė jį svečių namais su autentišku to laikotarpio interjeru.
„Nieko nekopijavome, visą darėme, kaip širdis liepė“, — sako ponia Danutė.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Cinamonu kvepiantys namai
Tik pravėrus svečių ir arbatos namų „Mūsų verbena“ duris, pasklinda cinamono aromatas. Ponia Danutė į aromatinę žvakidę vietoj pirktinių eterinių aliejų prisipažįsta pridedanti natūralių kvapų: cinamono, apelsino žievelių, savo susidžiovintos levandos, verbenos ar kitų žolelių. Jaukumu dvelkia autentiška rąstinė siena, svetainės puošmena — senoviškas raižytas bufetas, į varinį sendaikčiuose pirktą arbatinuką pamerkta pušies šaka. Svetainėje vietą randa ir seni mokykliniai sąsiuviniai, rasti šiame name, su gražia to laikmečio žmonių rašysena, ištaisytu rašomuoju darbu.
Danutė pasakoja abu su vyru buvę savo šalies patriotai, suvokė, kiek nuostabių dalykų pas mus baigia išnykti, kaip sparčiai mes europėjame. Todėl šiuose namuose, pasak Danutės, nieko nėra dirbtina. Viskas čia autentiška, pačių šeimininkų surasta, rekonstruota ir restauruota.
Moteris sako domėjusis, kas būdinga šio laikotarpiui interjerui, tačiau nieko nekopijavo, nesilygino į tai, kas modernu, kūrė, pasikliaudama intuicija.
„Iš dalies norėjosi kiek galima labiau išlaikyti to laikmečio dvasią ir kaip pagarbą čia gyvenusiems šviesuoliams, kurių net nuotraukų nelikę“, — sakė ponia Danutė.
Etažerės, kapos ir gulbės
Antrajame aukšte tokia pat tarpukario dvasia įrengti keturi svečių miegamieji. Kiekviename stovi po dvi viengules senoviškas lovas su galais (Lietuvoje dvigulės buvusios retenybė), paklota šiurkštaus lino patalynė, iš močiučių supirkti senoviniai užtiesalai — kapos, našlaitėmis ir kitomis gėlėmis siuvinėtos pagalvėlės.
„Juk prisimenate — kiekvienas namuose turėjo tokį drožinėtą nuotraukų laikiklį, o kokia dabar vertybė“, — sako ponia Danutė. Ji rodo ant balto pagrindo siuvinėtą naivų paveikslą (“dabar tokių neberasi“), ano laikmečio autentiškus rištus kilimėlius, molinę puodynę su išraižyta 41-tųjų metų data.
Vieninteliai nauji baldai miegamuosiuose — pagal jos pačios piešinį pagaminti rašomieji stalai, tačiau kėdės prie jų — senovinės. Ant stalų ir etažerėse — seni spaudiniai, kalendoriai. Išlaikyti autentiški langų mechanizmai. Viename kambarių — Danutės senelio pagaminta spinta.
Jaunavedžių kambaryje, kaip dera — paveikslai su gulbėmis ir porcelianinės gulbių statulėlės.
Baldus restauravo patys
D. Butkuvienė prisipažįsta: dabar jai atrodo, kad neįmanoma per pusantrų metų kapitaliai rekonstruoti namą, susirinkti ir restauruoti baldus, sutvarkyti aplinką. „Bet kai labai kažko sieki, atrodo, kad visas pasaulis tau pasiruošęs padėti“, — tvirtina moteris.
Iš kur pedagogė mokėsi restauravimo meno? „Geriausia gyvenimo mokykla yra pats gyvenimas — tau reikia, tu ir žinai“, — atsako.
Ne vieną spintą, bufetą ar komodą savo rankomis atšveitusi moteris tvirtina, kad kiekvienas daiktas, kaip ir žmogus, turi savo aurą.
„Prie kiekvieno liečiausi su didele meile, bet kaip buvo malonu tą restauruoti“, — kalba ponia Danutė, liesdama 1933-tųjų metų spintą viename iš miegamųjų. Ją surado pagal skelbimą: buvo negraži, “numaliavota“, už ją paprašė 50 litų.
„Parsivežėm namo, pradėjau restauruoti, negaliu atsitraukti — tai turbūt greičiausiai ir lengviausiai sutvarkytas baldas. Ji buvo smagi restauruoti“, — pasakojo ponia Danutė..
O svetainės puošmeną — bufetą — šeimininkai parsivežė iš Pakruojo krašto. „Stovėjo prieangyje, buvo be kojų, visiškai užmirštas. Namai pilni modernių plokštinių baldų, o šitas nebeturėjo vietos“, — apie baldą, kaip apie žmogų pasakoja ponia Danutė. Bufetas su iš medžio šaknų padarytomis gėlėmis — buvo beveik sveikas, tik jis labai sunkiai valėsi.
„Labai džiaugiuosi, kad mūsų žmonės mokėjo padaryti tokius puikius baldus, tik ilgą laiką mes to neįvertinom“, — sako moteris.
Troškimų namas
Kavinėje tyliai skamba Nijolės Ščiukaitės dainos. Šeimininkė teigia atsitiktinai sužinojusi, kad dainininkė šiame name gyvenusi, čia dukrą išauginusi. Todėl natūralu, kad name skambėtų jos balsas.
Susėdus prie stalo ponia Danutė pasakoja namo istoriją ir su juo susijusių žmonių likimus.
Šį namą pardavė mirusio brolio sesuo. Tesužinojo, kad namą apie 1933-iuosius pasistatė pašto valdytojos ir karininko šeima, kuri net du kartus buvo ištremta į Sibirą. „Nežinau, nei kiek vaikų turėjo, nei kiek gyveno, neradome jokių nuotraukų“, — pasakoja ponia Danutė.
Vėliau namas buvo išnuomotas daugybei šeimų su vaikais, kurios čia gyveno ilgą laiką. D. Butkuvienė negalinti atsistebėti, kad visi gyventojai išėjo geruoju, negana to, su namo pardavimu išsisprendė daugelio jų likimai.
Ponia Danutė pasakoja visą laiką jautusi troškimą turėti arbatos namus kur nors prie parko. „Negalėjau nurimti nei dieną, nei naktį. Vyras galvojo, kad aš kliedžiu“, — prisimena moteris. Ir vis dėlto, kol mintis sukosi apie naują verslą, sutuoktiniai nutarė paskaičiuoti, kiek gali paimti paskolos ir už kokią kainą galėtų įsigyti įsivaizduojamus namus.
„Įdomu — tu nieko neturi, bet tave veda intuicija ir tu ieškai, mindžikuoji“, — dabar prisimena D. Butkuvienė. Netrukus rado skelbimą laikraštyje ir suprato, kad tai — jos troškimų namas. Dokumentus sutvarkė per mėnesį, o namą rekonstravo per pusantrų metų.
Likimas
„O čia prasideda liūdnesnė istorija“, — pasakoja toliau namų šeimininkė.
Svečių namus pora atsidarė 2007-taisiais prieš pat rugsėjo pirmąją, spalio trečiąją su vyru atšventė sidabrines vestuves, o spalio pabaigoje vyras sužinojo diagnozę — vėžys.
Ponia Danutė likimą išsiaiškino savaip: „Mums leido kartu su vyru įsigyti šiuos namus, kartu dirbti partnerystėje, kartu kurti. Tai buvo mano svajonė — jis padėjo ją įgyvendinti, ir išėjo“.
Po pusantrų metų ligos Danutė palaidojo savo vyrą Joną, nors gyvenimas buvo suplanuotas visiškai kitaip.
Iš pradžių galvojusi palikti pedagoginį darbą ir atsiduoti vien savo verslui, ponia Danutė turėjo dirbti ir čia, ir čia. Po vyro mirties pardavė likusį turtą, išmokėjo skolas, įsikūrė prie arbatinės įrengtame sandėliuke, tačiau niekada nesiskundė, kad jai sunku.
„Man sunku, kai ant pečių ką nors uždeda. Tūkstantį kartų sakiau ir dar pasakysiu: man didžiausia laimė, kad turiu veiklos, sveikatos, kad galiu dirbti, kurti, suktis“, — sako veikli moteris. Ji neįsivaizduoja, kas būtų, jei pareitų ketvirtą valandą iš darbo ir turėtų ilsėtis. “Atimk iš žmogaus kūrybą — kas iš jo liks?“, — klausia.
Moteris tvirtina, kad būtent svečių namai ir veikla padėjo išgyventi vyro netektį.
Ryte, lipdama iš lovos, ji deda dvi kojas, kad dieną išgyventų maksimaliai.
MIEGAMASIS: Kapos, našlaitėmis siuvinėtos pagalvėlės, rišti kilimai, viengulės lovos suapvalintais galais — taip atrodo tarpukario laikų miegamais.
LAIKIKLIS: Tokį nuotraukų laikiklį daugelis prisimena turėję savo vaikystės ar senelių namuose.
AUTENTIKA: Danutė Butkuvienė tvirtina, kad abu su vyru stengėsi išsaugoti kuo daugiau autentikos. Vietoj šiuolaikinių spynų — restauruotas senas raktelis.
SPINTA: Šią spintą poniai Danutei buvo smagiausia restauruoti.
DETALĖS: Jaunavedžių numeryje puikuojasi tarpukariu madingos gulbių skulptūrėlės.
ARBATINIS: Kalėdinė kompozicija sendaikčiuose pirktame arbatinyje.
RESTAURATORĖ: Kurdama savo namus ponia Danutė išmoko dirbti įvairius darbus
Nuotrauka iš asmeninio D. Butkuvienės archyvo
KVAPAI: Namus šeimininkė kvėpina natūraliais kvapais — pačios susidžiovintom apelsinų skiltelėm ir cinamono lazdelėmis.
NETEKTIS: „Mums leido kartu su vyru įsigyti šiuos namus, kartu dirbti partnerystėje, kartu kurti. Tai buvo mano svajonė — jis padėjo ją įgyvendinti, ir išėjo“, — dalijasi nesenais prisiminimais Danutė Butkuvienė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.