Naujausios
GYVENIMO PRIESKONIAI
Tai vis dar veikia
„Eik jau eik, į operą pasikvietė? Mieloji, tai gal jis kažko prisidirbo? Taip iš niekur nieko ir pakvietė?“ – negalėjau patikėti savo ausimis, kai mano draugė pasigyrė, kad jos vyras ją pakvietė į operą.
Nesupraskite manęs neteisingai, būna, kad kai kurios srities (na, biudžetininkai ar tiesiog bohemos atstovai) vyrai kviečia savo žmonas į operas. Čia tikrai nieko tokio. Bet tipiškas lietuviškas vyras, arba, pasakyčiau vir vulgaris, niekada šiaip sau nepakvies saviškės į operą. Dėl vienos paprasčiausios priežasties. Nes jie operų nemėgsta, jie operose žiovauja, jie net nesupranta, kuo skiriasi opera nuo baleto.
O mano draugės vyras yra paprastas lietuviškas vyras, tad jūs turėtumėte mane suprasti.
"Ne tik pakvietė į operą, bet nupirko metinį abonementą į visus naujausius klasikinės muzikos koncertus", – gudriai šypsodamasi pasakė draugė.
Paprasčiausiai to jau buvo perdaug, todėl nedelsiant pakviečiau ją išgerti kavos ir papasakoti viską smulkiai apie šią neįtikėtiną transformaciją.
Taigi, draugė pasidalijo gerąja patirtimi apie tai, kaip ji ilgai prašiusi saviškio nusivesti ją į operą. Mat jai opera labai patinkanti, o jam tik futbolas galvoje. Bet jis visą gyvenimą kratėsi tų operų ir klasikos koncertų, tad mano draugė savo kultūros troškulį malšindavo viena ar su drauge, pavyzdžiui, manimi.
Kol vieną dieną jai pavyko saviškį įkalbėti apsivilkti išeiginį kostiumą, blizgančius batus, netgi kaklaryšį, ir po paranke su žmona nukakti į operą. Žinoma, vargšelis muistėsi ir rangėsi, operoje netgi snūstelėjo, bet iškentėjo iki galo.
Mano draugė buvusi tokia laiminga ir tokia dėkinga, visą kelią namo automobilyje jiedu klausėsi klasikos įrašų, šviečiant mėnesienai, ir vos mašina įvažiavo į garažą, mano draugė saviškį pamylėjo tiesiog automobilyje, kuo jis buvo labai maloniai nustebintas.
O po kelių dienų jos vyrelis iškilmingai įteikė metinį abonementą į visus klasikos koncertus.
"Ievute, pabandyk ir tu, juk nieko neprarasi, kiek galime mes vienos po kultūrinius renginius vaikščioti", – ragino draugė.
Kitą dieną aš nupirkau du bilietus į vasaros festivalio koncertą, ir prie vakarienės užvedžiau kalbą apie savaitgalio planus. Adomas iš pradžių labai prieštaravo, mat buvo suplanavęs įmerkti meškerę, bet po ilgų įkalbinėjimų ir beveik ultimatumų sutiko. Žinoma, jis nesileido apvelkamas gražiai, su kostiumu, šaukė, kad jis ne koks pingvinas, ir aš čia jau turėjau nusileisti, bet vis tiek jam parinkau tokią eleganatišką drobinę eilutę. „Kaip vasaros festivaliui bus pats tas“, – pagalvojau.
Nors visą laiką jis bambėjo, tačiau į koncertą mes atėjome susikibę už parankės, ir tai mane labai teigiamai nuteikė. Jau iš tolo pamačiau savo draugę su iki ausų išsišiepusiu klasikos gerbėju. Mes abi suokalbiškai susižvalgėme.
Taigi, įsitaisėme romantiškai ant žolės, aš net ištiesiau mums atsisėsti elegantišką šalį, ir nors kando uodai, aš jaučiausi kaip devintame danguje, meiliai žiūrėjau į Adomą ir visaip glausčiausi.
Pasibaigus kocertui, atsitiktinai šviečiant mėnesienai, mes važiavome namo. Vos sulaukusi, kol įriedėjome į garažą, aš ėmiausi iniciatyvos, dovanokite, metiniam abonementui užsidirbti, tuo labai nustebindama Adomą. Viskas būtų baigęsi pagal planą, jei mūsų automobilis būtų bent kiek didesnis. Na ne golfe užsiiminėti šiuo reikalu, pačios suprantate.
Iš bėdos veiksmas buvo perkeltas į miegamąjį, bet spontaniška staigmena buvo sugadinta. Maniau, jau tikrai nesulauksiu jokio abonemento. Bet jau kitą rytą prie pusryčių Adomas prabilo.
„Žinai, Ievute, aš vis galvoju, gal mums reikėtų įsigyti naujesnį ir patogesnį automobilį, kaip tik šefas siūlo savąjį išsimokėtinai palankiomis sąlygomis, ką manai?“
„Ir su juo galėsime važinėti į visus vasaros festivalio koncertus?“ – pliaukštelėjau rankomis.
„Na tai galėsime ir ten, man visai patiko“, – išsišiepė Adomas.
Tai jūs įsivaizduojate, mielosios, kas čia darosi? Įtariu, aš dabar turėsiu ne tik abonementą į visus vasaros ir žiemos festivalius, bet ir naują atomobilį, kuriuo anksčiau važinėdavo mano vyro šefienė.
Tiesiog tai veikia, mielosios, kaip bebūtų banalu, tai vis dar veikia.
Ieva, klasikos gerbėja
