Sveikuolė netiki, jog Lietuvoje nėra ko valgyti

Svei­kuo­lė ne­ti­ki, jog Lie­tu­vo­je nė­ra ko val­gy­ti

Gar­baus am­žiaus su­lau­ku­si, bet vis dar ener­gi­jos ne­sto­ko­jan­ti kel­miš­kė Ge­no­vai­tė Ur­bo­na­vi­čie­nė Tarp­tau­ti­nę pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­ną nu­spren­dė pa­si­tik­ti kar­tu su bend­ra­min­čiais kel­miš­kiams su­reng­da­ma po­pie­tę „Mo­liū­gas – sko­nio imp­ro­vi­za­ci­jos“.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Nuo sul­čių ba­ro iki svei­kuo­liš­kų pa­tie­ka­lų pri­sta­ty­mo

Am­žiu­mi su Ge­no­vai­te Ur­bo­na­vi­čie­ne ga­lė­tų var­žy­tis ne kiek­vie­nas kel­miš­kis. Ener­gi­ja ji pra­len­kia ir ge­ro­kai jau­nes­nius. „Žmo­gus kaip ir au­to­mo­bi­lis. Kuo ge­res­nius de­ga­lus į jį pi­li, tuo jis ge­riau ei­na“, – sa­vo ak­ty­vu­mą pa­pras­tai aiš­ki­na po­nia Ge­no­vai­tė, kas­dien be­si­rū­pi­nan­ti sa­vo kū­no mankš­ta ir svei­ka mi­ty­ba.

Kel­miš­kė pa­si­trau­ku­si iš ak­ty­vios dar­bi­nės veik­los, ta­čiau jau ke­li de­šimt­me­čiai ji pui­kiai ma­to­ma ir ži­no­ma Kel­mė­je, nes ak­ty­viai da­ly­vau­ja įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se.

Dau­ge­lį me­tų G. Ur­bo­na­vi­čie­nė Kel­mė­je bu­vo ži­no­ma kaip uni­ka­laus sul­čių ba­ro sa­vi­nin­kė. At­gau­to­je tė­vų že­mė­je Bu­la­vė­nuo­se au­gin­da­vo eko­lo­giš­kas dar­žo­ves, iš jų spaus­da­vo sul­tis ir vai­šin­da­vo kel­miš­kius. Mies­to in­te­li­gen­tai ne­re­tai jau iš pat ry­to už­suk­da­vo čia  stik­li­nai­tės vi­ta­mi­nų. Ne­re­tai čia ga­lė­da­vo su­val­gy­ti ir ve­ge­ta­riš­kų pa­tie­ka­lų.

Da­bar mo­te­ris ten­ki­na­si ne­to­li Kel­mės esan­čiu ko­lek­ty­vi­nio so­do skly­pu, ku­ria­me au­gi­na dar­žo­ves sa­vo po­rei­kiams ir „Gam­tos aka­de­mi­jos“ veik­lai.

Ne­se­niai po­nia Ge­no­vai­tė su­ži­bė­jo ra­jo­no pa­sa­ko­to­jų kon­kur­se, ko­mi­si­jai pri­sta­čiu­si ne tik sa­vo is­to­ri­ją apie lau­mes, bet ir lau­mių tor­tą. O šį penk­ta­die­nį drau­ge su sa­vo bend­ra­min­čiais iš ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos „Gam­tos aka­de­mi­ja“ Vai­da ir Zig­mu Fi­li­pa­vi­čiais, Joa­na Mi­liaus­kie­ne, Ro­mu At­ko­čai­čiu ir ki­tais svei­kuo­liais kel­miš­kiams ren­gia staig­me­ną – kul­tū­ros cent­re pa­mi­nės Tarp­tau­ti­nę pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­ną pri­sta­ty­da­ma ne­mir­tin­gą dar­žo­vę mo­liū­gą.

Kai mo­liū­gai mė­to­si, skau­da šir­dis

Su­reng­ti to­kią po­pie­tę gar­baus am­žiaus kel­miš­kę pa­ska­ti­no daž­nos lie­tu­vių de­jo­nės dėl bran­gaus mais­to. Ji no­ri pa­ro­dy­ti, jog gam­ta ir že­mė la­bai daug gė­ry­bių žmo­gui duo­da vel­tui ar­ba tik šiek tiek pa­ju­di­nus ran­kas.

„Žmo­nės sa­ko: nė­ra ko val­gy­ti. O aš ru­de­nį nė ne­sus­pė­ju vis­ko su­val­gy­ti. Per tą gau­są kar­tais nė ne­ži­nai ką pir­miau­sia kiš­ti į bur­ną“, – svars­to mo­te­ris.

An­tai kad ir mo­liū­gas – di­de­lė ir gel­to­na kaip sau­lė dar­žo­vė. Daž­nas lie­tu­vis jo neį­ver­ti­na. Skau­du žiū­rė­ti, kai jie mė­to­si kur nors pa­tvo­riais ar pa­ke­lė­se. Pas­tu­di­ja­vu­si šiek tiek li­te­ra­tū­ros G. Ur­bo­na­vi­čie­nė su­ži­no­jo, jog šiuos oran­ži­nius mil­ži­nus ga­li­ma su­var­to­ti vi­sus iki ga­lo: nuo žie­vės iki sėk­ly­čių.

Iš šios dar­žo­vės, su­mai­šius jos ku­be­lius su ki­tais prie­sko­niais ir pa­ke­pi­nus, ga­li­ma pa­ga­min­ti pui­kius pa­gar­dus ry­žiams ir ma­ka­ro­nams.

Iš mo­liū­go žie­vės ga­li­ma pa­si­da­ry­ti gar­džią ka­vą. Su obuo­lių ir apel­si­nų sul­ti­mis su­mai­šy­tos mo­liū­gų sul­tys at­gai­vins karš­tą po­pie­tę ir bus pui­kus ing­ri­dien­tas mo­liū­gų py­ra­gui. Su­džio­vin­to mo­liū­go mil­tai bus pa­grin­das pus­ry­čių bly­ne­liams.

Gruz­din­tos mo­liū­go rie­ke­lės pa­puoš sve­čių sta­lą. Iš mo­liū­go sėk­lų ga­li­ma pa­ga­min­ti ska­nius sal­dai­nius ba­to­nė­lius.

O iš pa­ties mo­liū­go, pri­dė­jus šiek tiek im­bie­ro, ci­na­mo­no, me­daus ir cit­ri­nos, ga­li­ma iš­vir­ti pui­kią uo­gie­nę, pa­ga­min­ti įvai­riau­sių de­ser­tų su ra­zi­no­mis ir obuo­liais, cu­ka­tų.

Įdo­miau­sias po­niai Ge­no­vai­tei mo­liū­gų su la­ši­nu­kais re­cep­tas. Pa­si­ro­do, pa­sū­dy­tas, roz­ma­ri­nu ir pi­pi­rais pa­gar­din­tas mo­liū­go rie­ke­les pa­ke­pus or­kai­tė­je ga­li­ma val­gy­ti su rū­ky­tais la­ši­nu­kais.

Ke­lių bend­ra­min­čių su­bur­ta „Gam­tos aka­de­mi­ja“ ke­ti­na su­reng­ti ne vie­ną po­pie­tę, ku­rio­je mo­kys žmo­nes kuo dau­giau ener­gi­jos, vi­ta­mi­nų ir gy­vy­bės sy­vų pa­siim­ti iš gam­tos.

„Žmo­gus iš sau­lės ir že­mės gau­na ener­gi­jos. Tad ir mais­tą kū­nui pri­va­lo im­ti iš gam­tos“, – įsi­ti­ki­nu­si G. Ur­bo­na­vi­čie­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

Gar­baus am­žiaus kel­miš­kė Ge­no­vai­tė Ur­bo­na­vi­čie­nė dar ne­si­skun­džia svei­ka­ta, gy­ve­na ak­ty­viai ir kū­ry­bin­gai. Svei­kuo­liš­ko gy­ve­ni­mo pa­slap­čių no­ri pa­mo­ky­ti ir jau­nes­nius kel­miš­kius.