Naujausios
Sutemų laiku nuo depresijos gelbsti spalvos
Oranžinės sienos. Ryškios drapiruotės ir užuolaidos. Įvairiaspalviai užtiesalai ir daugybė pagalvėlių. Perstumdyti baldai. Visa tai aktyvina protą, gaivina sielą ir gelbsti nuo depresijos. Taip sutemų mėnesiais standartinio savo buto interjeru rūpinasi kelmiškė dailės ir technologijų mokytoja Daiva Vaičiulienė.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Ašis
Daiva Vaičiulienė „Kražantės“ pagrindinėje mokykloje dėsto technologijas, o Suaugusiųjų mokymo centre — dailę. “Baigiau labai gerą specialybę Šiaulių universitete, — pasakoja pedagogė. — Tapome ir kulinarėmis, ir siuvėjomis, ir mezgėjomis, ir menininkėmis. Paskaitose išsėdėdavom nuo ryto iki vakaro. Pavydėjom kitų specialybių studentams laisvų popiečių. Bet dabar džiaugiuosi. Viskas, ką išmokau, praverčia. Juk moteris — ašis, apie kurią sukasi šeimos gyvenimas.“
Daiva neprisimena tokio vakaro, kad prie televizoriaus sėdėtų be kokio rankdarbio. Būtų nenormalu. Ji beveik neturi pirktinių drabužių. Siuvasi ir mezgasi pati. Dukra ir sūnus pas mamą užsisako šį sezoną madingus megztukus, kepures ir šalikus.
„Dukrai pirmajai Komunijai nunėriau baltą tiesią suknelę, — mena Daiva. — Kitos mergaitės atėjo su pūstom, prabangiom, o jos — kuklutė. Tačiau grįžusi po iškilmių ji pasakė: “Aš buvau vienintelė su tokia suknele. “ Tai supratau kaip didžiausią padėką.“
Moteris sako niekada neskaičiavusi, kiek kainuoja originalūs jos pačios ir vaikų drabužiai. Tačiau įsitikinusi, jog gerokai pigiau negu pirkti aprangos salonuose. Juk puikių naujų, kokybiškų siūlų kartais pavyksta pigiai gauti ir „ponių laimėje“.
Drabužiams Daiva dažniausia naudoja liną ir pusvilnę arba vilną. Mėgsta natūralumą.
Daug pigiau atsieina ir iš turimų medžiagos gabaliukų pačiai pasisiūti užvalkalą arba užtiesalą. Ir klotis pačios rankų sušidytą patalą mieliau.
Sienų nepuošia paveikslais
Prieš Kalėdas mokytoja vietoj virbalų ima teptuką. Piešia atvirukus. Juk draugės ir giminaičiai iš jos tikisi originalesnės, neparduotuvinės dovanos. Kartais nutapo nedidelį paveikslėlį. Dailės darbams reikėtų daugiau erdvės. Gal net dirbtuvių. Be to šiems darbeliams labai trūksta laiko. Daug valandų praleidžia darbe. „Kai išeisiu pensijon, pradėsiu tapyt,“ — viliasi dailės mokytoja, neturinti savo tapytų paveikslų. Jei ką nutapo, tuoj pat padovanoja.
„Nepuošiu sienų paveikslais. Paveikslas primeta savo nuotaiką. Geriau išklijuoju ryškiais vienspalviais tapetais. Pakabinu kokią lentynėlę, gėlę ir ryškias užuolaidas. Nuo vieno sienos galo iki kito nuleidžiu ryškią drapiruotę. Mano buto sienos — oranžinės. Primena saulę. Saulės dabar labai trūksta. O man jos reikia.“
Daiva sako depresiją vaikanti ryškiais užtiesalais, daugybe įvairiaspalvių pagalvėlių. Perstumdydama baldus. Mažose standartinio buto erdvėse ne ką teišmandravosi.
Tik vaikai kartais prieštarauja: „Mama, tik nepradėk ką nors daryti“, — kartais prašo dukra. “Grįžtu kaip į svetimus namus“, — dėl nuolatinių pokyčių priekaištauja sūnus. O mama tolerantiškai šypsosi: “Vaikystėje mes visi esame menininkai. Tik suaugę pradedame sarmatytis.“
Paveldėtas pomėgis
Daiva mano, jog potraukį menui paveldėjo. Jos močiutė iš medžiagos skiaučių kūrybiškai susidurstydavo prijuostę. Tuomet žmonės iš jos šaipydavosi. O šiandien ji, tikriausiai, būtų vadinama dizainere. Juk eklektika — madinga. Tik močiutė anuomet durstydavo ne dėl mados. Vieniša našlė augino devynis vaikus. Tad kūrybiškai sukdavosi iš padėties. Jų giminė linkusi prie meno. Yra architektų, dailininkų, odininkų, siuvėjų modeliuotojų.
Daivos mama taip pat turėjo rankinę siuvimo mašiną. Vaikams neleisdavo prie jos prisiartinti, nes įveldavo siūlą. Daiva pasakoja siūdavusi slapčia. Kartą iš maišo pasisiuvo kelnes.
Ir nerti kartais tekdavo pasikišus po stalu. Mama drausdavo — liepdavo ruošti pamokas.
Mokytojai neįmanoma pasenti
Daivai Vaičiulienei patinka visi jos dėstomi dalykai. Tačiau patinka būti ir mokytoja. „Mokiniai turi tiek daug idėjų, pripasakoja tiek naujienų. Juk mes ištisas pamokas ne tik dirbame, bet ir bendraujame, šnekamės. Su mokiniais neįmanoma pasenti.“
Mokytoja negali atsidžiaugti ir savo kolektyvu. Kolektyvas — puikus. Paremiantis. Su tokiais kolegom gali kalnus vartyt. Tik pasakyk kokią idėją — tuoj klausia, ar nereikia ko padėti.
Mokyklos vadovai technologijų mokytojams sukūrė puikias darbo sąlygas. Net siūlais aprūpino keleriems metams į priekį. „Kiekvieną kartą, įžengusi į savo kabinetą, pasidžiaugiu,“ — prisipažįsta Daiva.
Mokinius žavi naujos technologijos
Kartais pripuola mažesnės klasės vaikas, čiupteli mokytojai už megztuko: „Čia Jūsų megzta? Kaip gražu!“ Tačiau patys nusimegzti didesnį daiktą jie neturėtų kantrybės. Mokiniai nori greito rezultato. Jie užimti kitais dalykais. Neturi laiko. Rankdarbiai reikalauja per daug kruopštumo.
Mokiniams kur kas įdomiau naujosios technologijos. Jos — brangus malonumas. Tačiau efektas čia sukuriamas labai greitai.
Pavyzdžiui, mezgimą puikiausiai pakeičia avolonas. Naujosios technologijos pagrindą taip pat sudaro siūlai. Tik jų nereikia kruopščiai sunerti, nereikia skaičiuoti akių ir žiūrėti rašto. Megztuką gali pasidaryti per vieną vakarą.
Suagusiųjų mokymo centre teko stebėti vieną Daivos Vaičiulienės vedamą avolono technologijos pamoką. Mokiniams buvo išdalyta po gabalą specialios avolono plėvelės. Jie pasirinko patinkančių spalvų ir faktūros siūlų. Tuos siūlus norimu tankumu išraizgė ant plėvelės, pridaigstė. Tuomet ant savo kūrinio uždėjo dar vieną plėvelę. Ją prisiuvo prie pirmosios ir persiuvo zigzagu. Paskui beliko savo darbelį išskalbti. Išskalbus plėvelė ištirpsta sustandindama siūlus. Lieka įstabus kiauraraščio nėrinys, kuriuo galima užbaigti šalikėlį, papuošti darbužį ar pasisiūti megztuką.
Mokiniai dievina ir kitą naują technologiją — dekupažą. Technologijų mokytojas Evaldas Antanaitis drauge su mokiniais pridaro medinių pakabukų, suoliukų. Vaikai šiuos daiktus atsineša į Daivos Vaičiulienės pamoką. Dekoruoja. Atlieka dekupažą — taip vadinamą sendinimo technologiją. Baldą nutepi specialiais dažais. Jie atrodo tarsi aptrupėję. O baldas atrodo — senas.
Senieji lietuviškieji amatai gali išnykti
— Ar greitu naujųjų technologijų efektu susižavėjęs jaunimas nepamirš senųjų tradicinių lietuviškų amatų?
— Bijau, kad iš tikrųjų jos gali išstumti senuosius amatus. Mes žiūrime, ką daro danai ar suomiai. Ir imame pamiršti, kuo didžiuojamės patys. Močiučių audimų, nertų ir siuvinėtų takelių, lininių servetėlių ir kitokių rankdarbių prikrautos skrynios yra mūsų tautos pasididžiavimas. Bet jaunoji karta jau nebetęs tų tradicijų. Šiandieninių vaikų net pirštų motorika nepritaikyta krupštiems, smulkiems darbeliams. Gal todėl, kad rankomis vis mažiau dirba?
— Lietuviai žinomi kaip vaišingiausia Europoje tauta. Lietuvės moterys nesibodi namuose gaminti maisto. Ar jaunoji karta ir į šią sritį neįneš kokių nors korekcijų?
— Ir aš jauna nemėgau gaminti valgio. Tačiau studijuodama privalėjau išmokti kulinarijos gudrybių. Vėliau sąmoningą moterį valgį gaminti verčia pareiga. Juk reikia pamaitinti šeimą. Nori nenori turi paklusti ir vaišingumo tradicijai. Jeigu laukiu svečių, būtinai pagaminsiu kokį neeilinį troškinuką, iškepsiu tortuką.
Ar tą patį darys jaunoji karta, nežinau. Valgymas virsta vis sudėtingesniu dalyku. Dabar vieni vegetarai, kiti laikosi kokios nors dietos. Treti nemėgsta to ar kito patiekalo.
Pastebėjau tik tai, kad daugeliui vaikų labai trūksta sėdėjimo prie stalo kultūros. Jiems nesvarbu, kaip atrodo stalas. Gėlių puokštelė, žvakutė nėra savaime suprantamas dalykas. O juk svarbu ne tik valgis, bet ir tai, kaip jis patiekiamas. Valgome ne tik burna, bet ir akimis.
ORIGINALUMAS: Kelmiškė Daiva Vaičiulienė dėvėdama savo rankų sukurtus megztukus ir šalikėlius nerizikuoja prarasti originalumo.
AVOLONAS: Avolono technika Daivos Vaičiulienės sukurtas šalikėlis — originalus puošybos elementas.
MIESTAS: Pasivaikščiojimas po miestą mokytojai Daivai Vaičiulienei kartais atnaujina kūrybines versmes.
PAMOKA: Suaugusiųjų mokymo centre mokytoja Daiva Vaičiulienė moko avolono technologijos aprangoje.
PROCESAS: Kiekviena Daivos Vaičiulienės pamoka yra kūrybos procesas.
AKCENTAS: Daivos Vaičiulienės mokinių darbai tampa gražiais akcentais ir puošybos elementais.
RANKDARBIAI: Mokinių darbai tinka parodai.
Autorės nuotr.