Šunį reikia rinktis ir pagal gyvenimo būdą

Šunį reikia rinktis ir pagal gyvenimo būdą

Šu­nį rei­kia rink­tis ir pa­gal gy­ve­ni­mo bū­dą

Šiau­lių pre­ky­bos ir pra­mo­gų cent­re „Ak­ro­po­lis“ su­reng­to­je šu­nų veis­lių pa­ro­do­je au­gin­ti­nių šei­mi­nin­kai ir vei­sė­jai ne­gai­lė­jo pa­ta­ri­mų, kaip pri­žiū­rė­ti vie­ną ar ki­tą veis­lę, ko­kio bū­do žmo­gui yra tin­ka­miau­sia šuns veis­lė.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Ge­ra­šir­džiai mil­ži­nai

Pa­ro­do­je vi­sų dė­me­sį trau­kė mie­li juo­di meš­ki­nai – niu­faund­len­dai. Prieš įsi­gy­jant to­kį šu­nį pir­miau­sia rei­kė­tų pa­gal­vo­ti, ar tu­rė­si­te jam vie­tos. Pa­ti­nai sve­ria 60–70 ki­log­ra­mų, pa­te­lės šiek tiek leng­ves­nės – 45–55 ki­log­ra­mus. Ūgis svy­ruo­ja nuo 63 iki 74 cen­ti­met­rų. Šu­nų šei­mi­nin­kas šiau­lie­tis And­rius Čes­na­vi­čius sa­ko, kad šiuos šu­nis ge­riau­sia lai­ky­ti lau­ke, erd­via­me vol­je­re.

Prie­žiū­ros niu­faund­len­dui rei­kia ne­ma­žai. Vien iš­šu­kuo­ti tan­kų kai­lį už­trun­ka daug lai­ko. O tai da­ry­ti rei­kė­tų bent du kar­tus per sa­vai­tę, kad neat­si­ras­tų są­vė­lų.

Pa­gal­vo­ti rei­kė­tų ir apie tai, kur jį mau­dy­si­te. A. Čes­na­vi­čius sa­vo niu­faund­len­dų po­rai yra įren­gęs spe­cia­lią mau­dyk­lą, šu­nis mau­do kas še­šias sa­vai­tes.

Nu­si­teik­ti tu­rė­tu­mė­te ir tam, kad di­de­lis šuo daug ėda. Niu­faund­len­dui per pa­rą rei­kia maž­daug 700 gra­mų sau­so ėda­lo.

Šie mil­ži­nai lė­ta­pė­džiai, ir šei­mi­nin­kui rei­kia pri­vers­ti juos pa­ju­dė­ti. „Tai – dar­bi­niai šu­nys. Jie tu­ri kaž­ką veik­ti: temp­ti, ne­šti. Su jais rei­kia ei­ti pa­si­vaikš­čio­ti, žais­ti. Žie­mą jie tam­po ro­gu­tes, va­sa­rą tem­pia pa­dan­gą, plau­kio­ja“, – pa­sa­ko­ja šiau­lie­tis.

Vi­są rū­pes­tį ir var­gą at­per­ka švel­nus ir ge­ras niu­faund­len­do bū­das.

Šu­nys be­ždžio­nė­lės

Ne­nus­tygs­tan­tys vie­to­je ir nuo­lat kiauk­sin­tys afen­pin­če­riai – ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir pa­sau­ly­je re­ta veis­lė. Šu­nų vei­sė­ja iš Ša­kių Di­na­ra Gu­dai­tie­nė paaiš­ki­na, kad šu­niu­kams ne­ri­mą ke­lia gau­sy­bė žmo­nių ir šu­nų. Na­muo­se jie kur kas ra­mes­ni, re­tai lo­ja, ta­čiau gu­vūs, smal­sūs, mėgs­ta va­gi­liau­ti ir at­kreip­ti į sa­ve dė­me­sį – vi­sai kaip be­ždžio­niu­kai.

Afen­pin­če­riai – ma­ži šu­nys. Sve­ria 3–4 ki­log­ra­mus, ūgis – 24–28 cen­ti­met­rai.

Ypa­tin­gos prie­žiū­ros šios veis­lės šu­nims ne­rei­kia. Jie be­veik ne­si­še­ria, ne­tu­ri spe­ci­fi­nio šuns kva­po, to­dėl tin­ka aler­giš­kiems žmo­nėms.

Afen­pin­če­rių kai­lis šiurkš­tus ir ne­ly­gus. Kirp­ti jų ne­rei­kia, ta­čiau rei­kia peš­ti. Šios veis­lės šu­nis mo­te­ris re­ko­men­duo­ja mau­dy­ti kuo re­čiau. Nuo daž­no mau­dy­mo, šam­pū­nų ir kon­di­cio­nie­rių ga­li su­dirg­ti šu­niu­ko oda.

Šu­niu­kai su vei­du

Į pa­ro­dą D. Gu­dai­tie­nė at­si­ve­žė ir bel­gų gri­fo­ną. „Sa­ko­ma, kad vi­si šu­nys tu­ri snu­ku­čius, o gri­fo­nas – vei­du­ką. Šie šu­nys – mei­lu­mo įsi­kū­ni­ji­mas“, – sa­ko mo­te­ris.

Nors bel­gų gri­fo­nai yra gi­mi­niš­ka afen­pin­če­rių veis­lė, ta­čiau šių šu­nų cha­rak­te­ris ki­toks. Jie mei­lūs, jau­čia šei­mi­nin­kų nuo­tai­kas. Jei­gu šei­mi­nin­kas ne­nu­si­tei­kęs žais­ti, nueis į ša­lį, ir at­virkš­čiai: jei­gu ma­tys, kad šei­mi­nin­kas no­ri su juo pa­žais­ti, mie­lai tai da­rys.

D. Gu­dai­tie­nė sa­ko, kad, ei­nant pa­si­vaikš­čio­ti, net pa­va­dė­lio šiems šu­nims ne­rei­kia, nes jie ne­nuei­na to­li nuo šei­mi­nin­ko.

Bel­gų gri­fo­nai sve­ria 3,5–6 ki­log­ra­mus. Jų kai­lis šiurkš­tus su po­vil­ne. Šie šu­nys taip pat pe­ša­mi, kar­tais ap­ker­pa­mi (kas 3–4 mė­ne­siai).

Pū­kų ka­muo­liu­kai

Sun­ku praei­ti pro ša­lį ne­pag­los­čius ne­di­de­lio pū­kų ka­muo­liu­ko la­pės snu­ku­čiu. Tai – vo­kie­čių nykš­tu­ki­nis (Po­me­ra­ni­jos) špi­cas. Jie sve­ria vos 1–3 ki­log­ra­mus ir yra 20–30 cen­ti­met­rų ūgio.

Ypa­tin­gos prie­žiū­ros šiems šu­nims ne­rei­kia: iš­šu­kuo­ti, kar­tais iš­mau­dy­ti, ap­kar­py­ti pė­du­čių plau­kus. Šu­niu­kų šei­mi­nin­kė Rai­mon­da Do­vi­dai­tie­nė sa­ko, kad kai­lis ne­la­bai lin­kęs vel­tis, o ir pur­vas nuo jo leng­vai nu­by­ra.

„Šių šu­nų cha­rak­te­ris nuo­sta­bus. Įsi­gi­jo­me vie­ną, ir su­si­rgo­me špi­cų li­ga. Na­muo­se jų vis dau­gė­ja, ir ne­ži­nau, ka­da su­sto­si­me“, – šyp­so­si mo­te­ris.

Ko­kio tem­pe­ra­men­to žmo­gui tik­tų toks šuo? R. Do­vi­dai­tie­nė sa­ko, kad Po­me­ra­ni­jos špi­cai yra ra­mūs, drau­giš­ki šu­nys ir mėgs­ta įsi­tai­sy­ti šei­mi­nin­kui ant ke­lių, tad pui­kiai tiks žmo­gui, ku­ris mėgs­ta pa­sy­viai leis­ti lais­va­lai­kį. Ta­čiau ir prie ak­ty­vaus žmo­gaus toks šuo leng­vai pri­si­tai­kys, nes yra ga­na ener­gin­gas, leng­vai pa­si­duo­da dre­sū­rai.

Ak­ty­viam šu­niui – ak­ty­vus šei­mi­nin­kas

Smal­siai į pa­ro­dos lan­ky­to­jus dai­ro­si juo­das ly­giap­lau­kis ret­ri­ve­ris. Vis­gi la­biau už vis­ką šį šu­nį do­mi­na mais­tas. Vos tik ša­lia at­si­du­ria žmo­gus su už­kan­džiu, šuo ne­ga­li ati­trauk­ti nuo jo akių. Pa­sak šuns šei­mi­nin­kės Li­gi­tos Šiau­ry­tės, ir na­muo­se nuo šio šuns rei­kia sau­go­ti mais­tą, trum­pam pa­si­trau­kę nuo pie­tų sta­lo, lėkš­tes ga­li­te ras­ti tuš­čias.

Mais­tą šiems šu­nims bū­ti­na ri­bo­ti. Ta­čiau toks po­trau­kis mais­tui yra ir šioks toks pri­va­lu­mas – šiuos šu­nis leng­va dre­suo­ti.

Ret­ri­ve­riai – di­de­li šu­nys. Sve­ria 24–36 ki­log­ra­mus, užau­ga nuo 56 iki 62 cen­ti­met­rų. Kai­liui ypa­tin­gos prie­žiū­ros ne­rei­kia: kar­tais iš­šu­kuo­ti, iš­mau­dy­ti. Jei­gu iš­si­pur­vi­na, už­ten­ka nu­praus­ti ko­jas ir pa­pil­vę šil­tu van­de­niu.

Ly­giap­lau­kiai ret­ri­ve­riai yra spor­tiš­ki, ak­ty­vūs, jiems rei­kia daug fi­zi­nio krū­vio, to­kiam šu­niui rei­kia ak­ty­vaus šei­mi­nin­ko. Pa­kan­ka­mai ne­pa­ju­dė­jęs šuo ga­li su­grauž­ti daik­tus ar net sie­nų kam­pus.

Tai – me­džiok­liniai šu­nys, skir­ti iš­trauk­ti paukš­čiams iš van­dens, šis ins­tink­tas la­bai iš­reikš­tas. „Jei­gu jį pa­lei­di, jis at­ran­da net ma­žiau­sią ba­lą. Tai šio­kia to­kia bė­da, ypač jei­gu yra pur­vy­nai“, – sa­ko L. Šiau­ry­tė.

Ret­ri­ve­riai la­bai prie­rai­šūs šu­nys, liū­di, kai šei­mi­nin­ko nė­ra ša­lia. L. Šiau­ry­tė net į par­duo­tu­vę ei­na kar­tu. „Į šį šu­nį rei­kia žiū­rė­ti ne kaip į au­gin­ti­nį, o kaip į šei­mos na­rį“, – sa­ko mo­te­ris.

Ret­ri­ve­riai la­bai ge­rai su­ta­ria su vai­kais ir ki­tais au­gin­ti­niais. Dar vie­na šios veis­lės šu­nų ypa­ty­bė – jie nuo­lat viz­gi­na uo­de­gą. Ma­ži šu­niu­kai tai da­ro net mie­go­da­mi.

Dre­suo­to­jo pa­ta­ri­mai

Pak­laus­tas, ko­kių veis­lių šu­nis leng­viau­sia iš­mo­ky­ti, inst­ruk­to­rius, tarp­tau­ti­nės ka­te­go­ri­jos dre­sū­ros tei­sė­jas Al­fon­sas Daus­kur­dis sa­ko: „Ne­bū­na kvai­lų šu­nų – bū­na kvai­li šei­mi­nin­kai.“

Spe­cia­lis­tas pa­žy­mi, kad leng­viau­sia iš­mo­ky­ti dar­bi­nių veis­lių šu­nis: vo­kie­čių, bel­gų avi­ga­nius, do­ber­ma­nus, rot­vei­le­rius.

Pir­ma­sis iš­ban­dy­mas, su ku­riuo su­si­du­ria pir­mą kar­tą au­gin­ti­nį įsi­gi­jęs žmo­gus, – pri­pra­tin­ti šu­niu­ką ei­ti tuš­tin­tis į lau­ką. A. Daus­kur­dis sa­ko, jog tam rei­kės ne­pa­gai­lė­ti sa­vo lai­ko ir kant­ry­bės: „Jei­gu ne­sa­te tam pa­si­ruo­šęs, ge­riau iš vi­so at­si­sa­ky­ki­te min­ties tu­rė­ti šu­nį.“

Ma­žą šu­niu­ką į lau­ką rei­kia iš­ves­ti maž­daug kas 2 va­lan­das, vos jam at­si­bu­dus ar paė­dus.

Pa­si­vaikš­čio­ji­mas su šu­ni­mi, ypač di­des­nių veis­lių, šei­mi­nin­kui taip pat tam­pa iš­ban­dy­mu. Šuo pa­si­lei­džia bėg­ti, o šei­mi­nin­kas vos spė­ja iš pa­skos. Ką da­ry­ti?

Spe­cia­lis­tas sa­ko, kad ėji­mas gre­ta šu­niui yra vie­na iš su­dė­tin­giau­sių ko­man­dų. Vie­nų veis­lių šu­nys grei­čiau to iš­moks­ta, ki­tų – sun­kiau.

„Aš da­rau taip: jei­gu šuo nu­bė­ga to­li, aš su­sto­ju ir lau­kiu, kol jis pa­reis. Kai pa­rei­na, vėl ei­nu to­liau. Šu­niui su­si­da­rys ref­lek­sas, kad jei­gu tem­pia pa­va­dė­lį, šei­mi­nin­kas su­sto­ja, jei­gu su­grįž­ta, pra­si­de­da ju­dė­ji­mas. O dar, jei­gu tuo mo­men­tu, kai su­grįž­ta, pa­ska­tin­si­me jį ska­nės­tu, grei­čiau iš­mo­ky­si­me“, – pa­ta­ri­mu da­li­ja­si A. Daus­kur­dis.

Ar leis­ti šu­niui bend­rau­ti su ki­tais šu­ni­mis? Spe­cia­lis­tas sa­ko, jog rei­kia ste­bė­ti, kaip šu­nys rea­guo­ja vie­nas į ki­tą, jei­gu drau­giš­kai, pro­ble­mų ne­tu­rė­tų kil­ti. Vis­gi pa­grin­di­nė tai­syk­lė – šuo tu­ri žais­ti su sa­vo šei­mi­nin­ku, o ne su sa­vo gen­tai­niais.

Šuo taip pat ne­tu­ri bi­jo­ti ki­tų žmo­nių. Ge­riau­sias bū­das pa­dė­ti šu­niui įveik­ti šią bai­mę, pa­da­lin­ti ska­nu­my­nų gre­ta esan­tiems žmo­nėms ir pa­pra­šy­ti, kad jie pa­vai­šin­tų jū­sų šu­nį. „Juk ma­žos do­va­nė­lės stip­ri­na drau­gys­tę“, – šyp­so­si A. Daus­kur­dis.

Daugiau: šunų maistas

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

MEI­LU­MAS: Di­na­ra Gu­dai­tie­nė ant ke­lių lai­ko mei­lu­mo įsi­kū­ni­ji­mą bel­gų gri­fo­nų veis­lės šu­nį. Ap­ta­va­re – afen­pin­če­riai, sa­vo cha­rak­te­riu pri­me­nan­tys be­ždžio­niu­kus.

MIL­ŽI­NAI: Pa­ro­do­je vi­sų dė­me­sį trau­kė mie­li juo­di niu­faund­len­dai.

ŠPI­CAS: Sun­ku praei­ti pro ša­lį ne­pag­los­čius vo­kie­čių nykš­tu­ki­nio (Po­me­ra­ni­jos) špi­co.

ŠEI­MI­NIN­KĖ: Rai­mon­da Do­vi­dai­tie­nė sa­ko, kad Po­me­ra­ni­jos špi­cai yra ra­mūs, drau­giš­ki šu­nys ir mėgs­ta įsi­tai­sy­ti ant ke­lių.

RET­RI­VE­RIS: Ly­giap­lau­kiai ret­ri­ve­riai – ener­gin­gi, jud­rūs šu­nys, tad ir šei­mi­nin­kas tu­rė­tų bū­ti spor­tiš­kas.

DRE­SUO­TO­JAS: Tarp­tau­ti­nės ka­te­go­ri­jos dre­sū­ros tei­sė­jas Al­fon­sas Daus­kur­dis: „Ne­bū­na kvai­lų šu­nų – bū­na kvai­li šei­mi­nin­kai.“