Naujausios
GYVENIMO PRIESKONIAI
Stiliaus pamokos
Mielosios, nepatikėsite, kokią neseniai gavau stiliaus pamoką. Gal jūs į tokią kvailą situaciją ir nepatektumėte, nes seniai žinote visus tuos aprangos kodus, bet aš štai patekau, ir visiškai atvirai pasidalinsiu savo patirtimi.
Prisipažinsiu, esu iš tų moterų, kurios galvoja, kad brangiai apsirengti iš brangių parduotuvių ir atrodyti, kaip visi, gali bet koks durnius. O štai pigiai susikurti savitą stilių – čia tai jau menas. Ir kad, apskritai, žiemą geriausia apranga – džinsai ar ilgas šiltas sijonas ir koks smagus šiltas nertinis. Čia, atseit, ir patogu, ir stilinga. O jei reikia oficialesnės progos, tam tinka dalykinis kostiumėlis, ir viskas gerai.
Bet neseniai man teko vykti į tokią pusiau verslo komandiruotę į Rygą, susitikti su naujais potencialiais klientais. Apsirengusi padoriai – kelnėmis ir elegantišku mocheros nertiniu, mat buvo labai šalta – su keliais kolegomis išvykau megzti šiltų kontaktų į kaimyninę šalį.
Pirmasis "kontaktas" buvo tokia labai maloni ponia, vieno salono savininkė. Nors jai buvo gerokai per penkiasdešimt, vilkėjo labai madingo jaunatviško kirpimo kelnėmis iš geros medžiagos ir tokia įdomia elegantiška palaidinuke. Aš intuityviai pajutau, kad su savo numylėtuoju nertiniu kažkaip jaučiuosi nelabai jaukiai, bet dar nekreipiau į tai dėmesio.
Kai išėjome, mano kolegė subtiliai užsiminė: „Žinai, Ievute, mes neįvertinome Rygos, kitą kartą mums reikėtų apsirengti tinkamiau“.
O kadangi ta mano draugė vilkėjo, mano manymu, labai gražiai, su tokia brangia palaidine ir karoliais, ir net aukštakulniais (aš, žinoma, patogia avalyne), tai supratau, kad ši pastaba skirta man.
Kai apsilankėmė pas kitą „kontaktą“ – vieno biuro Rygos senamiestyje savininką – aš supratau, kad ta mano kolegė visiškai teisi. Aš su savo nertiniu ir patogiais batais tame biure už ąžuolinių durų jaučiausi, kaip svetimkūnis, tad visą iniciatyvą perleidau kolegei su brangia palaidine ir karoliais...
Grįžusi iš Rygos, ilgai galvojau, kas blogai su mano garderobu ir nutariau nusižeminusi kreiptis į savo draugę dizainerę.
Pasikviečiau ją į svečius, pripyliau vyno, nuoširdžiai papasakojau situaciją ir pasiguodžiau, kad visada įsivaizdavau, kad turiu savitą skonį, ir kad taip, kaip iš žurnalo viršelių, rengiasi tik turtingi snobai. Ir kad, atseit, jei turi pinigų, tai jau automatiškai turi skonį.
„Oj, Ievute, kaip tu klysti. Kiekviename sluoksnyje yra savos žaidimo taisyklės, ir didžiulė klaida jas ignoruoti“, – pradėjo pasakoti mano draugė, o aš pasirengiau jai atsiduoti visomis savo smegenimis.
Pirmiausia ji manęs paklausė, ko aš siekiu gyvenime. Pasakiau, kad noriu savo verslo ir noriu turėti savo klientų. „Nori, kad jie tau patikėtų savo pinigus?“, – patikslino draugė.
„Na, kažkuria prasme taip“, – myktelėjau.
„Ieva, mieloji, jei tu, šitaip vilkėdama, ateitum pas mane su auksiniu pasiūlymu, nepyk, bet, būdama verslininkė, nepatikėčiau tau nė sudilusio skatiko. Lįsk į savo spintą ir apsivilk taip, kad mane sudomintum“, – paliepė draugė ir įsipylė dar taurę vyno.
Perkračiau savo garderobą ir apsivilkau beveik naują pilką, gražiai priglundantį prie kūno dalykinį kostiumėlį, šoktelėjau į aukštakulnius ir net užsisegiau perlų karolius.
Įžengiau į sceną, pasiryžusi išgirsti gražesnį komentarą.
„Na, ir kas čia pas mus atėjo? Pilka kontoros pelė be jokios fantazijos. Ir dar tie perlų karoliai! Kodėl aš turėčiau su tavimi kalbėti? Tu man net ne-į-do-mi“, – išgirdau negailestingą verdiktą.
„Klausyk, gal tu vyno padauginai?“, – pyktelėjau.
„In vino veritas“ – vyne teisybė“, – sukikeno ji ir vėl išsiuntė mane į spintą.
Šįkart apsivilkau spalvotas pėdkelnės, juodą tuniką ir ryškų pėdkelnių spalvos šalikėlį.
„Pf...nejuokink. Jei ateitum taip pas mane su bet kokiu pasiūlymu, tai apsisuktum ir išeitum, aš tavęs, taip apsirengusios, į darbą nepriimčiau. Koks čia vaikų darželis, ir dar tavo amžiuje, tai nerimta“, – pamaniau, kad mano bičiulė jaučia pasitenkinimą taip mane žemindama, bet man verkiant reikėjo jos patarimų, tai šiaip ne taip iškenčiau.
„Tai ką man daryt?“, – suinkščiau.
Mačiau, kaip draugei manęs pagailo ir ji pakvietė mane į savo studiją.
Kitą rytą ten ir nukakau. Jos padėjėjos mane aprengė įdomaus kirpimo kelnėmis, tokiu languotu švarku, o vienas langelis – kelnių spalvos, ir į rankas įdėjo tokią spalvingą planšetę kompiuteriui ir dokumentams.
Kai išėjau pasirodyti, draugė pliaukštelėjo rankomis: „Va, dabar taip. Tu mane sudominai, Beje, matau, kad ši apranga kainuoja. Dabar aš tavęs išklausysiu ir gal net patikėsiu tau savo pinigus“.
Ačiū Dievui, draugė pardavė man šią aprangą išsimokėtinai, o aš gavau neįtikėtiną stiliaus pamoką su kodu: „Sudomink mane“. Pirmą kartą supratau, kad kitoje smėlio dėžėje galioja kitos žaidimo taisyklės ir kiti aprangos kodai, ir nevalia jų nepaisyti.
Ieva, keičianti stilių
