Naujausios
Sodybą išpuoselėjo moters rankos
Kai vaikštai po Janinos Dambrauskienės sodybą Šniūraičiuose (Radviliškio raj.), atrodo, nieko ypatingo joje nėra — alpinariumas, išpuoselėti žolynai. Svarbiausias sodybos akcentas — akmenys. Ponia Janina yra ne tik pagrindinė sodybos dekoratorė — ji pati nudirbo daugelį vyriškų darbų.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Grįžo į tėvų žemę
Prieš keliolika metų keturi vaikai pasidalijo tėvų turėtus 20 hektarų žemės. Iš pradžių Janina ir Algirdas Dambrauskai atgautus keturis hektarus naudojo pagal paskirtį — augino bulves, morkas, burokėlius. Kai daržovės pasidarė nepelninga žemdirbystės šaka, su žeme nutarė nebevargti. Laukus apsėjo žole, išpuoselėtame plote pasisodino vaismedžių, dekoratyvinių krūmų, pasistatė šiltnamį.
Bedirbdami žemę, nusitiesė kelią, įsivedė elektrą, pradėjo statytis namą.
Savas spanguolynas
Kai dirbamą žemę pavertė žolynu ir sodu, poniai Janinai šovė mintis dviejų arų plote įveisti nuosavą spanguolyną.
Į iškastą duobę pripylė apie 60 centimetrų durpių sluoksnį, ant viršaus 3-4 centimetrus užylė smėliu.
Nusipirko Rėkyvoje spanguolių daigų ūsų. Jie buvo be šaknų. Į tvarkingas lysves kas penkiolika centimetrų sukišo po tris daigelius. Kai pirmais metais daigai išdegė nuo saulės, moteris užsispyrė ir spanguolyną atgaivino. Uogas pradėjo skinti tik po ketverių metų. Pastoviai laistomas uogienojus šeimininkei atsidėkoja nemenku derliu — trečius metus iš eilės prirenka po 250 litrų spanguolių.
Išvalė džiungles
Išpuoselėtame kieme anksčiau buvo žvyro karjeras. Jį uždarė 1968 metais. Šlaito aukštis buvo apie 10 metrų.
Prisimindama praeitį, dabartinį gražų kiemą ponia Janina vadina vaizdžiai — čia buvo džiunglynas. Kad šlaitas negriūtų, jis anksčiau buvo apsodintas šaltalankiais. Žvyro duobė buvo prižėlusi alksnių, karklų.
„Buvo neįmanoma įeiti. Viskas buvo taip sužėlę ir suaugę, jog atrodė kaip džiunglynas. Įšliauži, kerti medį, trauki, velki į viršų. Ir taip — diena iš dienos. Nelietėme tik apie šlaitus augusių gerų medžių“, — pasakojo moteris. Su ja kartu triūsė vyras Algirdas.
Ant išvalyto šlaito užvežė juodžemio, bet po gero lietaus viskas nuslinko į pakalnę. Tada sugalvojo šlaitą sutvirtinti akmenimis. Juos rinko iš aplinkinių laukų, dalį akmenų pirko. Dabar sutvirtintame šlaite auga alpinariume derančios gėlės. Ponia Janina apgailestavo, kad atvažiavome per anksti — dėl šalnų ji dar nedrįsta čia susodinti pačios šiltnamyje užsiaugintų vasarinių gėlių.
Šlaito apačioje iškasė tvenkinį. Jo viduryje sugalvojo padaryti salą. Ji išklota paties šeimininko išlietomis plytelėmis.
Mūrininkė
Į sodybą užsukantys svečiai grožisi akmeninėmis terasomis, akmenimis grįstais takeliais, akmeniniu lauko židiniu, išpuoselėtu beržynu ir pušynu.
Sužinoję, kad lauko židinį, rūkyklą, nedidelį aukurą-židinį mūrijo pati šeimininkė, jie nustemba. Juolab, kad prieš save išvysta smulkutę, neaukšto ūgio moterį.
Ponia Janina visų nuopelnų sau neprisiskiria. Didžiuosius akmenis suritino šeimos vyrai, skiedinį mūro darbams ruošė vyras. Ji tiesiog davė toną, kur, kas ir kaip turi atrodyti. Dalis akmenų iš pradžių buvo atidėta į šoną, nes atrodė netinkantys. Pradėjus juos dėlioti, pravertė kiekvienas ir menkiausias, neišvaizdžiausias akmenėlis.
Ponia Janina sako, jog kiekvienas akmuo diktavo, kur jį panaudoti. Taip kieme atirado akmeninis vėžlys, gervė.
Paklausta, kaip išmoko mūrininkės amato, moteris juokiasi — anoks čia darbas. „Esu kaimo vaikas, mačiau daug vargo. Tėvas buvo tremtinys, nuo mažų dieną vaikai palikome su mama, dirbome darbų nesirinkdamai. Kai esi dirbęs visus juodus darbus, pradedi ir darai. Viskas gaunasi savime“, — kukliai tarstelėjo moetris. Lauko židinį mūrijo savaitę — pakėlus keletą akmenų eilių, tenka laukti, kol skiedinys sustings.
O akmeninį taką grindė taip: vyras paruošė skiedinį, jo ant žemės pylė 7-10 centimetrų sluoksniu ir į skiedinį su plaktuku spraudė akmenėlius. Per žiemą įšalas akmenų neiškelia.
Paaukota dešimt metų
Praėjusius metus ponia Janina prisimena santūriai, kalbėdama apie sunkiausias dienas nedejuoja.
„Pradžioje galvojau: išsivalysiu aplinką, kad senatvėje būtu kur su lazdele pavaikščioti. Kai pradėjome su vyru dirbti, taip ir ėjome vis tolyn ir tolyn. Tai to norisi, tai ano. Taip ir paaukota dešimt metų“, — sakė moteris.
Ir tik kartą išsitarė. Būdavo, kad pervargdavo. Apsikabindavo beržą ir galvodavo: kam jai to reikia? Juk turi Šiauliuosei namą ir nuosavą kiemą.
„Bet išsimiegu, pailsiu ir vėl einu ryte. Kažkas iš vidaus varo. Parskrenda pavasarį gandras. Sukleketuoja — taip per širdį pereina gerumas. Pražysta lelijos — taip gražu“, — į romantiką nukrypo ponia Janina.
Kiek pinigų įdėta į grožį, moteris neskaičiavo. Gal prisėdusi ir suskaičiuotų, tik nežino, kokiais įkainiais įvertinti savo ir vyro triūsą.
ATOKVĖPIS: Janina Dambrauskienė savo išpuoselėtoje sodyboje ramiam atokvėpiui prisėda retai.
TVORA: Iš liaunų medžių galų sukalta tvora stovi antrus metus. Kad medis būtų tvirtesnis, jis nulakuotas.
PAVĖSINĖ: Vyras sukalė pavėsinės karkasą, o stogą nendrėmis užsidengė pati moteris. 
GĖLYNAS: Sodybos puošimui panaudota viskas, kas tik tinkama. Pavyzdžiui, našlaitės auga senose, baltai nudažytose „žiguliuko“ padangose.
ŽIDINYS: Sodybos šeimininkė lauko židinį mūrijo savaitę.
RŪKYKLA: Akmeninė rūkykla — irgi šeimininkės triūsas.
KROKODILAS: Kelių rūšių perkūnropėmis apsodintas krokodilas atrodo kaip gyvas padaręs, prigulęs saulės atokaitoje.
PRAEITIS: Į tokias džiungles Dambrauskai įžengė prieš gerą dešimtmetį.
DABARTIS: Taip atrodo kažkada buvęs apleistas ir neįžengiamas kampas šiandien.
UOGOS: Ponia Janina iš nuosavo spanguolyno prirenka per 200 litrų uogų.
SPANGUOLYNAS: Iš pradžių į tvarkingas lysves sodinti spanguolių ūgliai išsikerojo kaip tikroje pelkėje.
Jono TAMULIO ir asmeninio albumo nuotr.