So­cia­li­nę pa­šal­pą ma­ži­na kar­vės

So­cia­li­nę pa­šal­pą ma­ži­na kar­vės

Dau­gia­vai­kė so­cia­liai rem­ti­na šei­ma yra įspraus­ta į kam­pą, jei­gu no­ri ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą ir ne­sė­di su­dė­ju­si ran­kų, be­lauk­da­ma pa­šal­pų.

„Jei­gu ger­čiau, bū­čiau tin­ka­mas gau­ti pa­šal­pą. Bet jei lai­kau kar­vę ir no­riu at­lie­ka­mą pie­ną par­duo­ti, pa­ten­ku tarp dve­jų gir­nų: kiek par­duo­siu pie­no, tiek ne­tek­siu pa­šal­pų. O iš­lai­dos kar­vei iš­lai­ky­ti bus tik ma­no gal­vos skaus­mas“, – sa­ko pen­kis ma­ža­me­čius vai­kus su žmo­na au­gi­nan­tis Šiau­lė­nų se­niū­ni­jos (Rad­vi­liš­kio ra­jo­nas) gy­ven­to­jas Alek­sand­ras Fi­li­pa­vi­čius.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Su­ka­si, kaip iš­ma­no

Mū­rų kai­me gy­ve­nan­tis Alek­sand­ras Fi­li­pa­vi­čius ne­dir­ba ket­ve­rius me­tus. Ke­lias pro­fe­si­nes kva­li­fi­ka­ci­jas tu­rin­tis 56-erių vy­ras sa­ko mie­lai ei­tų dirb­ti, jei­gu tik gau­tų dar­bą, iš ku­rio ga­lė­tų iš­lai­ky­ti šei­mą.

„Yra siū­lę dar­bo Rad­vi­liš­ky­je už mi­ni­ma­lią al­gą. Bet aš, kas­dien iš sa­vo kai­mo 25 ki­lo­met­rus va­žiuo­da­mas į mies­tą ir tiek pat at­gal, vien ke­lio­nei kiek iš­lei­siu. O kai­me dar­bų nė­ra“, – kal­bė­jo vy­ras, maž­daug kar­tą per po­rą mė­ne­sių mi­nan­tis Dar­bo bir­žos slenks­tį.

Alek­sand­ro žmo­na Al­bi­na ir­gi ne­dir­ba – pen­ki vai­kai nuo 3 iki 11 me­tų jai šiuo me­tu – pa­ts at­sa­kin­giau­sias dar­bas. Šei­ma gy­ve­na iš so­cia­li­nių pa­šal­pų, dar po 15 eu­rų vals­ty­bė su­mo­ka už kiek­vie­ną vai­ką.

„Tu­ri­me du šilt­na­mius, ne­rei­kia pirk­ti braš­kių, už­siau­gi­na­me že­muo­gių – ne­lai­ko­me dan­tis ant len­ty­nos pa­džio­vę“, – sa­ko mo­te­ris.

„Ne­ge­riu, ne­rū­kau, tau­po­me kiek­vie­ną eu­rą, kad su­ruoš­tume vai­kus į mo­kyk­lą. Iš tu­ri­mų 3 hek­ta­rų už­siau­gi­na­me sa­vo reik­mėms dar­žo­vių – jų ne­rei­kia pirk­ti. Lai­ko­me dvi kar­ves, pa­si­pjau­na­me kiau­lę. Na­mus ver­kiant rei­kia re­mon­tuo­ti, bet nė­ra iš ko“, – kas­die­nes go­das go­do­ja Alek­sand­ras.

Kad na­mams bū­ti­nas re­mon­tas, iš­duo­da kiek­vie­nas kam­pas: lau­ko sie­nos su iš­tru­pė­ju­sio tin­ko ga­ba­lais, at­si­kno­ję skir­tin­gų spal­vų ir raš­tų ta­pe­tai kam­ba­riuo­se ("ko­kius žmo­nės da­vė, tokius ir su­kli­ja­vau").

Vi­du­je, vos įė­jus pro du­ris, į no­sį pra­de­da skverb­tis pe­lė­sio ir drėg­mės kva­pas. Ir ne tik kva­pas – vi­si kam­ba­rių kam­pai di­džiau­siais lo­pais nu­sė­ti pe­lė­sio.

„Ar ne­bai­su dėl vai­kų svei­ka­tos, gy­ve­nant pe­lė­sio ap­sup­ty?“

„Bai­su, bet ką pa­da­ry­si“, – at­sa­ko.

Pa­ja­mos skai­čiuo­ja­mos, iš­lai­dos – ne

Alek­sand­ras liūd­nai pa­juo­kau­ja, kad tie, ku­rie ge­ria ir vis­ką pra­ge­ria, jį ga­li lai­ky­ti tur­tuo­liu: kie­me sto­vi du au­to­mo­bi­liai. Tie­sa, vie­nas ne­be­va­žiuo­jan­tis jau daug me­tų. O ki­tas, ir­gi se­nie­na, pi­giai nu­si­pirk­tas įlin­dus į sko­las – kad pie­ną ga­lė­tų iš­vež­ti į priė­mi­mo punk­tą, kad su­si­rgu­sį vai­ką pas gy­dy­to­ją nu­vež­tų.

Dvi kar­vės – ir­gi di­de­lis Alek­sand­ro tur­tas. Bū­tent jos jau ke­le­rius me­tus už­kliū­va so­cia­li­nių pa­šal­pų sky­rė­jams. Mat lai­ky­ti jas Alek­sand­ras ga­li, o par­duo­ti pie­no – ne. Tiks­liau, par­duo­ti jo jam nie­kas ne­drau­džia, bet kiek šei­ma gau­na už par­duo­tą pie­ną pi­ni­gų, tiek su­ma­žė­ja jai mo­ka­ma so­cia­li­nė pa­šal­pa. Toks įsta­ty­mas. Gir­tuok­liams pa­šal­pų nie­kas ne­ma­ži­na.

Kiek kai­nuo­ja dvie­jų kar­vių iš­lai­ky­mas – pa­ša­rų, ku­rių rei­kia pirk­ti, pa­ruo­ši­mas, vais­tai joms su­si­rgus, ve­te­ri­na­ro pa­slau­gos, ki­tos iš­lai­dos – nie­kas ne­si­var­gi­na pa­skai­čiuo­ti.

„Ga­lė­tu­me ne­lai­ky­ti tų kar­vių, be­tgi vai­kai ma­ži, rei­kia jiems pie­nu­ko. Dar ir sū­rio, varš­kės, grie­ti­nės ne­be­rei­kia par­duo­tu­vė­je pirk­ti. Ar­gi ne­ge­rai? Par­duo­tu­vė­je iš so­cia­li­nių pa­šal­pų tik­rai tiek ne­nu­si­pirk­tu­me. O kur dar sa­vos pro­duk­ci­jos ko­ky­bė?“ – re­to­riš­kai klau­sia gau­sios šei­mos tė­vas.

Anot A. Fi­li­pa­vi­čiaus, anks­čiau jis ga­lė­da­vęs pie­ną par­duo­ti ir nie­kas pa­šal­pų dėl to ne­su­ma­žin­da­vo. Pa­šal­pa pra­dė­ta ma­žin­ti pa­si­kei­tus įsta­ty­mui.

„Ga­lė­čiau par­duo­ti ver­šiu­ką ne­le­ga­liai, be do­ku­men­tų. Gau­čiau, aiš­ku, ma­žiau. Bet ko­dėl aš vi­są lai­ką tu­riu bū­ti kont­ra­ban­di­nin­kas. Aš no­riu oriai gy­ven­ti neap­gau­di­nė­da­mas vals­ty­bės, ne­si­slaps­ty­da­mas dėl kiek­vie­no eu­ro. To­kia tvar­ka pa­ker­ta bet ko­kį no­rą steng­tis iš­si­kaps­ty­ti iš duo­bės ir ką nors veik­ti“, – ap­mau­džiai kal­bė­jo Alek­sand­ras.

Bet ko­kios pa­ja­mos ma­ži­na pa­šal­pą

Alek­sand­ras sa­ko ne­ga­lin­tis par­duo­ti sa­vo se­nu­tė­lio, be­maž tris de­šimt­me­čius skai­čiuo­jan­čio ir se­niai ne­be­va­žiuo­jan­čio au­to­mo­bi­lio. Ne­ga­li jo par­duo­ti pi­giau nei pu­sė jo ver­tės, bet kas už tiek pirks ne­va­žiuo­jan­čią lū­že­ną?

Ati­duo­tų me­ta­lo lau­žui už „lau­ži­nę“ kai­ną, bet vis tiek esą tek­tų nu­ro­dy­ti pu­sę ver­tės su­mos, ku­ri tiek pat su­ma­žin­tų so­cia­li­nę pa­šal­pą. To­dėl ne­par­duo­da ir lai­ko kie­me lyg mu­zie­ji­nę ver­ty­bę.

Net se­nos kar­vės jie ne­ga­lė­tų par­duo­ti ir vie­toj jos pirk­ti ki­tą. Nes už par­duo­tą­ją kar­vę gau­ti pi­ni­gai vėl­gi su­ma­žin­tų pa­šal­pą ir jie ne­beįs­teng­tų nu­si­pirk­ti nau­jo gy­vu­lio.

Pa­šal­pos dy­dį su­ma­ži­na ir už dir­ba­mą že­mę mo­ka­mos eu­ro­pi­nės iš­mo­kos. Dėl pa­sta­rų­jų A. Fi­li­pa­vi­čius pre­ten­zi­jų ne­tu­ri – ga­vai iš­mo­kas, tu­ri gau­ti ma­žes­nę pa­šal­pą.

Pa­vyz­džiui, šių me­tų sau­sio, va­sa­rio ir ko­vo mė­ne­siais jų sep­ty­nių as­me­nų šei­mai so­cia­li­nė pa­šal­pa bu­vo su­ma­žin­ta ir sie­kė 256 eu­rus per mė­ne­sį, nes prieš tai bu­vo mo­kė­tos iš­mo­kos už že­mę ir par­duo­ta šiek tiek pie­no.

„Bet par­duo­da­mas pie­nas ne­tu­rė­tų vi­sas bū­ti įskai­čiuo­ja­mas į pa­ja­mas, ka­dan­gi čia yra ne­ma­žai ir iš­lai­dų. Jos tai jau tu­rė­tų bū­ti iš­mi­nu­suo­ja­mos. Ta­čiau įsta­ty­mai yra ak­li. Jie rea­ly­bės ne­ma­to“, – lie­jo nuo­skau­dą dau­gia­vai­kis tė­vas.

A. Fi­li­pa­vi­čius yra tau­to­dai­li­nin­kas – ne vie­no­je mu­gė­je rad­vi­liš­kie­čiai yra gro­žė­ję­si jo me­džio dir­bi­niais. Ke­li šiau­lė­niš­kio dar­bai šie­met bu­vo at­rink­ti į Šiau­lių re­gio­no tau­to­dai­li­nin­kų pa­ro­dą.

Kū­ri­nys be iš­lai­dų ne­gims­ta – jam rei­kia ne tik lai­ko, darbš­tu­mo ir ta­len­to, bet ir me­džia­gų. Bet jei Alek­sand­ras sa­vo dar­bą par­duo­tų ir to­kiu bū­du steng­tų­si pa­ge­rin­ti šei­mos ma­te­ria­li­nę ge­ro­vę, gau­tos pa­ja­mos (neišs­kai­čia­vus iš­lai­dų) su­ma­žin­tų ski­ria­mos pa­šal­pos dy­dį. Jei gau­tas pa­jamas mė­gin­tų nu­slėp­ti, su­si­dur­tų su grės­me ap­skri­tai ne­tek­ti pa­šal­pos.

Siū­lo per­žiū­rė­ti įsta­ty­mą

Sa­vo nuo­mo­nę apie pro­ble­mą, į ku­rios spąs­tus yra pa­te­ku­si ne tik šiau­lė­niš­kių šei­ma, vie­šai pa­reiš­kė Na­cio­na­li­nis skur­do ma­ži­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų tink­las, su­si­rū­pi­nęs, kad nuo 2012 me­tų pi­ni­gi­nę so­cia­li­nę re­for­mą vyk­dan­čios sa­vi­val­dy­bės lė­šų tau­py­mo ma­ra­to­ne me­džio­ja kiek­vie­ną cen­tą ir dėl to nu­ken­čia nuo­šir­džiai dir­ban­tys bei be­si­sten­gian­tys iš­lai­ky­ti šei­mas žmo­nės.

„Dau­gia­vai­kės Rad­vi­liš­kio ra­jo­no šei­mos at­ve­jis ro­do, kaip į skur­do spąs­tus pa­te­ku­siems žmo­nėms už­ker­ta­mas ke­lias ro­dy­ti ini­cia­ty­vą ir gau­ti pa­pil­do­mų pa­ja­mų“, – tei­gė tink­lo eks­per­tė dr. Je­ka­te­ri­na Na­vic­kė.

Tink­lo nuo­mo­ne, bū­ti­na per­žiū­rė­ti Pi­ni­gi­nės so­cia­li­nės pa­ra­mos įsta­ty­mą ir pa­tiks­lin­ti pa­ja­mų są­vo­ką – iš pa­ja­mų są­ra­šo tu­rė­tų bū­ti iš­brauk­tos vi­sos vai­kų po­rei­kiams už­tik­rin­ti skir­tos lė­šos: vai­kų iš­mo­kos, sti­pen­di­jos, ali­men­tai. Pa­na­ši pra­kti­ka tai­ko­ma Es­ti­jo­je, Bel­gi­jo­je, Suo­mi­jo­je, Len­ki­jo­je, Slo­va­ki­jo­je.

Tu­rė­tų bū­ti nu­sta­ty­ta mi­ni­ma­li ne­pe­rio­di­nių pa­ja­mų ri­ba, į ku­rią ne­bū­tų at­si­žvel­gia­ma ap­skai­čiuo­jant pa­ja­mas. Esą tu­rė­tų bū­ti svars­to­mos ir ki­tos efek­ty­vios prie­mo­nės skur­do spąs­tams ma­žin­ti, pa­vyz­džiui, neįs­kai­čiuo­ti da­lies dar­bo pa­ja­mų skai­čiuo­jant so­cia­li­nės pa­ra­mos dy­džius. Tai tai­ko­ma Suo­mi­jo­je, Slo­va­ki­jo­je, Če­ki­jo­je, Veng­ri­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Por­tu­ga­li­jo­je, Liuk­sem­bur­ge ir ki­tur.

Ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­jas Da­rius Bra­zys su­ti­ko, jog Suo­mi­jos so­cia­li­nis mo­de­lis pa­nai­kin­tų pa­šal­pų skai­čia­vi­mo mai­ša­ly­nę ir ne­be­rei­kė­tų su­kti gal­vos, ar tei­sin­gai tai­ko­mas įsta­ty­mas. Tik klau­si­mas, ar vals­ty­bė tam bū­tų pa­jė­gi.

„O kol kas pri­va­lo­me va­do­vau­tis Pi­ni­gi­nės pa­ra­mos įsta­ty­mu. Kai bu­vo­me pi­lo­ti­nė Sa­vi­val­dy­bė ir tu­rė­jo­me dau­giau tei­sių, sa­vo tvar­ko­je bu­vo­me nu­ma­tę to­kią ska­ti­ni­mo prie­mo­nę: už­dir­ban­tiems mi­ni­ma­lią al­gą bu­vo mo­ka­ma vi­sa so­cia­li­nė pa­šal­pa. Da­bar, pa­si­bai­gus pi­lo­ti­niam lai­ko­tar­piui, įsta­ty­mas vie­no­das vi­soms sa­vi­val­dy­bėms“, – sa­kė D. Bra­zys.

Au­to­rės nuo­tr.

KNY­GA: Alek­sand­ro Fi­li­pa­vi­čiaus ran­ko­se – kny­ga, ku­rio­je ra­šo­mos vi­sos pa­pil­do­mos pa­ja­mos. Jos su­ma­ži­na šei­mos so­cia­li­nę pa­šal­pą.

PE­LĖ­SIS: Fi­li­pa­vi­čių na­mų sie­nos oku­puo­tos pe­lė­sio, dėl ku­rio ky­la grės­mė pen­kių ma­ža­me­čių vai­kų svei­ka­tai.

PROB­LE­MA: Alek­sand­ras Fi­li­pa­vi­čius: „Ne­ga­liu par­duo­ti šio 30 me­tų se­nu­mo ne­va­žiuo­jan­čio au­to­mo­bi­lio, nes pa­ja­mos už jį su­ma­žintų so­cia­li­nę pa­šal­pą.“

NAMAI: Fi­li­pa­vi­čių so­dy­bą puo­šia Alek­sand­ro ran­ko­mis pa­ga­min­ti ak­cen­tai, ta­čiau jie ne­pa­jė­gia pri­deng­ti skur­daus gy­ve­ni­mo.