Naujausios
Skulptūrų parkas Ratnyčėlės pakrantėje
Pakeliui į Druskininkus, Naujasodės kaime, dzūkų tautodailininkas Antanas Česnulis dviejų hektarų plote apgyvendino kelis šimtus savo skulptūrų. Drožėjas džiaugiasi, kad jo kūriniai gyvena ilgiau, nes yra su meile prižiūrimi. O turistai, važiuodami į Druskininkus, užsuka į unikalią sodybą – skulptūrų parką. Čia vakarieniavo Baltijos šalių premjerai.
Regina MUSNECKIENĖ
Talentą pažadino atgimimas
Menininko karjerą Antanas Česnulis pradėjo M. Čiurlionio meno mokykloje. Mokytojai pastebėjo, kad Kriokšlio kaime, šalia Čepkelių raisto, gyvenantis berniukas gražiai piešia. Rekomendavo mokytis dailės Vilniuje.
Tačiau Antanas sako jautęs didesnį patraukimą prie technikos. Ir piešdavęs dažniausia mašinas. M. Čiurlionio meno mokyklos taip ir nebaigė. Laisvos dvasios berniukui buvo nepriimtina didelė disciplina ir nuolatinis priminimas, jog už durų laukia dešimtys norinčių čia mokytis.
Baigusiam įprastą vidurinę mokyklą Antanui teko dirbti vairuotoju, tarnauti armijoje. Ilgą laiką darbavosi Druskininkų „Girių aido“ muziejuje. Darydavo meniškas medines lėkštes. Jas muziejus parduodavo kaip suvenyrus.
Drožėjas dalyvaudavo ir pleneruose. Pirmasis krikštas buvo prieš tris dešimtmečius surengtas medžio skulptorių pleneras Palūšėje. Teko drožti skulptūras net Vengrijoje Tokajaus mieste. Ten įkurtas lietuvių skulptūrų parkelis.
Tačiau didįjį medžio skulptoriaus talentą pažadino atgimimas. Tuomet didelę paklausą turėjo kryžiai. Lietuvaičiai, norėdami įamžinti savo kaimą ar kitas atmintinas vietas, statė kryžius arba senuosius atminimo ženklus keitė naujais.
Tuomet Antanas Česnulis turėjo labai daug darbo. Per vasaros sezoną padarydavo po trisdešimt kryžių. Tautodailininką sekino tik tai, kad užsakovai turėdavo savąją kryžiaus viziją. O kryždirbys buvo tik vykdytojas. Laisvės fantazijai buvo nedaug.
Todėl kaip atsvarą užsakomiems kūriniams tautodailininkas kūrė ir sau malonius darbus. Drožė rūpintojėlius, kompozicijas literatūros ir tautinėmis temomis.
Du hektarai žemės
Savo kūrinius medžio skulptorius laikė kambariuose, sodybos sandėliukuose, rūsyje. Prieš keliolika metų šalia savo sodybos Naujasodės kaime A. Česnulis pastatė didžiulį malūną.
„Man šis projektas buvo įdomus kaip techniką išmanančiam žmogui. Pastatą pritaikiau savo smulkių drožinių ekspozicijai, o generatorius gamina elektros energiją. Tiesa, gamyba tik epizodinė. Nes mūsų kraštas negali pasigirti dideliais vėjais“, – pasakoja tautodailininkas.
Savo rūpintojėlius ir kitas skulptūras jis apgyvendino malūne, per kelis aukštus įrengęs ekspoziciją. Vėliau pastatė dar vieną ekspozicijų salę – galeriją.
Tačiau didžiausia ir vertingiausia ekspozicija – po atviru dangumi. Ją įkurti tautodailininkas galėjo, kai pradėta leisti kaime pirkti žemės. Šalia savo sodybos nusipirko porą hektarų Ratnyčėlės pakrantėje ir vaizdingoje vietoje sukūrė skulptūrų parką.
Per keliolika metų parkas plėtėsi, kasmet papildomas vis naujomis skulptūromis.
65 metų skulptorius sako dabar negalįs pasakyti tikslaus savo skulptūrų skaičiaus. Bet jų keli šimtai.
Amfiteatras
Dabar palei Ratnyčėlės upelį išsidėstęs skulptūrų parkas – unikali ekspozicija, lankoma ne tik eilinių žmonių, bet ir aukščiausių šalies vadovų. Joje lankėsi visų Baltijos šalių ministrai pirmininkai. O ekspozicijoje yra ir buvusio Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus skulptūra su dviračiu.
Drožėjas eksponuoja ir kitų tautodailininkų darbus. Pastaruoju metu čia, akmeninėje sienoje su nišomis, apsigyveno įvairių Lietuvos drožėjų sukurti rūpintojėliai. Tarp jų – dalis ir paties A.Česnulio išdrožtų.
Skulptūrų autoriaus kūryboje labai populiarūs literatūriniai ir tautiniai motyvai.
Pavėsinėje, kur ekspozicijos lankytojai gali papietauti, mediniuose paveiksluose išraižytas duonos kelias – nuo rugio kirtimo iki duonos kepimo.
Medyje atgimė pasakos „Eglė žalčių karalienė“ fragmentai.
Upelio pakrantėje darbštus tautodailininkas išdrožė daugybę skulptūrų kompozicijų. Štai Katrė iš Žemaitės „Marčios“ plauna grindis, šalia stovi Vingių Jonas, už stalo sėdi jo tėvai. Kita scena iš B. Dauguviečio „Žaldokynės“. Kukis ir Gugis prie dangaus vartų – iš V. Krėvės apysakos.
A. Česnulis sako, jog šie literatūriniai personažai jam labai brangūs. Jo vaikystėje ir jaunystėje šiuos spektaklius transliuodavo per radiją, vėliau – rodydavo per televizorių. Kaimo žmonės susidomėję žiūrėdavo.
Pasirinkimą diktavo ir kraštovaizdis. Ratnyčėlės atkrantės primena amfiteatrą. Todėl jas ir papuošė teatro motyvais.
Kiekvienas medinukas, įkomponuotas į gamtovaizdį, įgauna gyvybės ir prasmės.
Tautodailininkas atsižvelgia ir į svarbias datas. Maironio metais išdrožė skulptūras, susijusias su šio poeto kūryba. Drauge su visa Lietuva paminėjo S.Dariaus ir S.Girėno žygdarbį, sukūręs ir savo skulptūrų parke apgyvendinęs jų skulptūras.
„Nesinori parke statyti bet ką, be ryšio, – sako tautodailininkas. – Kai kurios idėjos susiguli per kelerius metus. Didesnės skulptūros pareikalauja daugiau darbo ir apmąstymo. Ne tik dėl jose išsakomos minties, bet ir dėl techninio įgyvendinimo. Reikia apgalvoti, kaip tą skulptūrą pakelsi, kur pastatysi, kaip įkomponuosi.“
Pats kūrėjas, pats gidas
Per metus savo sukurtus darbus A.Česnulis įamžina nuotraukose. Yra išleidęs kelis spalvotus savo skulptūrų albumus. Jų gali nusipirkti sodybos svečiai ir turistai.
Po sodybą šurmuliuojantys būriai žmonių jam netrukdo.
Tautodailininkas pats priima turistus ir pats pabūna gidu, šmaikščiai papasakodamas apie kiekvienos skulptūros gimimą.
Kūrėjas neslepia, jog ekskursijos padeda jam išgyventi.
Padeda ir kurti, nes kiekvienai skulptūrai reikia medienos. Galiausiai reikia daugybės įrankių.
Dzūkija – ne ąžuolų kraštas. O skulptūroms geriausia tinka ąžuolas. Gerai, jeigu kas nors pasiūlo nudžiūvusį ąžuolą. Kartais išbrokuotų, šakotų ąžuolų pasiūlo parketą gaminanti įmonė.
Bet neretai medį skulptūrai reikia pirkti. Vienas kubinis metras ąžuolo medienos kainuoja apie 400 litų. Kubinis metras – tai šešių metrų ilgio 42 centimetrų skersmens ąžuolas. Jeigu skersmuo – pusmetris, skaičiuojama jau pora kubinių metrų.
Bene įdomiausias tautodailininko įamžintas medis – 300 metų pušis. Ją gavo dovanų iš Veisiejų. Pušyje buvo bičių drevės. Tautodailininkas jas išvalė. Be to, pačios pušies paviršius – nelygus, rievėtas, labai įdomus. Iš vienos pušies A.Čepulis sukūrė kompoziciją „Žmogaus ir medžio gyvenimas“.
Drožėjas džiaugiasi, kad jo skulptūrų parkas žinomas net Korėjoje. Iš ten kas vasarą atvažiuoja turistų. Netrūksta jų ir iš kitų užsienio šalių.
Atėjus žiemai, skulptorius susikaups ir savo dirbtuvėse kurs naujas skulptūras, apmąstys, į kokią erdvę savo naują kūrinį įkomponuoti.
„Džiaugiuosi savo kūrinius turėdamas šalia namų. Juos galiu pasaugoti, pagloboti. Išdalyti kūriniai ne taip gerai prižiūrimi. Greitai sunyksta. Daugelio skulptūrų jau nėra tose vietose, kur pastačiau. Gal sunyko, gal kam pardavė. O pakartoti tokio paties kūrinio nebeišeina.“
Autorės nuotr.
EKSKURSIJOS: Tautodailininkas Antanas Česulis šmaikščiai pasakoja apie kiekvieną savo skulptūrą, primena jos gimimo istoriją. Unikalioje jo sodyboje lankosi ne tik lietuvaičiai, bet ir turistai iš Latvijos, Kaliningrado srities, Baltarusijos, Lenkijos, Korėjos.
ALBUMAI: Tautodailininkas Antanas Česnulis savo skulptūras nufotografuoja ir išleidžia albumus.
GYVENIMAS: Trijų šimtų metų pušyje įamžintas žmogaus ir medžio gyvenimas.
LITERATŪRA: Skulptoriaus Antano Česnulio kūryboje dažnas literatūrinis motyvas.
PREMJERAS: Buvusį premjerą Andrių Kubilių skulptorius pavaizdavo su jo gyvenimo dalimi – dviračiu.
SCENOS: Scenos iš senųjų lietuviškų pjesių. Vingių šeimyna.
RŪPINTOJĖLIAI: Naujasodės sodyboje – skulptūrų parke – eksponuojami ir kitų drožėjų sukurti rūpintojėliai.
DANGUS: V.Krėvės herojai Kukis ir Gugis prie dangaus vartų.
MALŪNAS: 1998 metais Antanas Čepulis šalia savo sodybos pastatė malūną, kuris tarnauja kaip ekspozicijų salė, o vėjo pagalba gaminama elektra.