Naujausios
PORTRETAS 4 KAMPUOSE
Siuvėjas profesinio žvilgsnio neprarado
Povilas Kanišauskas dirbo švarų darbą — dvidešimt septynerius metus praleido siuvykloje. Buvo sukirpėju-brigadininku, prie siuvimo mašinos sėsdavo ir pats. Sulaukęs 75-erių, ją namuose išsitraukia retai, nors rankos dar klusnios. Išliko ir profesinis žvilgsnis, jis pastebi, kaip apsirengę gatvės praeiviai ir šalies Prezidentė.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Kriaučius iš Šiluvos
P. Kanišauskas prisistato. Yra nuo Raseinių pusės — iš stebuklingosios Šiluvos.
Kai į Šiaulius atvažiavo įgyti siuvėjo kvalifikacijos, amato buvo pramokęs iš slapčia dirbusio seno meistro (tarybiniais laikais siūti galima buvo siuvyklose, kombinatuose, — aut. past.)
Pradėjus kurtis kolūkiams, P. Kanišauskas keletą metų dirbo įvairius darbus. Bet, sako, dirbo praktiškai pusvelčiui ir pasielgė kaip daugelis — išėjo ieškoti geresnės vietos.
Ar rado, šiandien nesvarsto. Darbu buvo patenkintas. P. Kanišauskas palygino: prieškariu siuvėjai gerai gyvendavo, vėliau — šiaip sau.
P. Kanišauskas gyvena kukliame dviejų kambariu bute. Drabužiais apsirūpino anais, siuvėjo laikais, dabar tereikia ką nors pasitaisyti.
Meistras
Darbą Šiaulių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate pradėjo siuvėjo mokiniu. Netrukus jam buvo pasiūlyta važiuoti į Vilnių persikvalifikuoti sukirpėju. Po kvalifikacijos kursų kombinate buvo paskirtas sukirpėju-brigadininku.
Turėjo pagalbininkų brigadą. Drabužį sukirpdavo, paskirstydavo darbus ir žiūrėdavo, kad viskas būtų padaryta nepriekaištingai. Gaminį baigiant siūti, klientams jį primatuodavo pats.
P. Kanišausko pagalbininkai būdavo ir pradedantieji siuvėjai. Meistras prisiminė: iš profesinės mokyklos atėjusiam naujokui ir adata iš rankų krisdavo, jie buvo paruošti atlikti mechanines operacijas. Gabesniems mokiniams, kurių per būrį atsirasdavo keletas, meistras patikėdavo sudėtingesnes operacijas.
Norint pačiam pasiūti gaminį nuo pradžios iki galo, pastebi siuvėjas, reikia būti geru meistru. Nors ilgą laiką prižiūrėjo kitus siuvėjus, savarankiškai pats dirbo penkerius-šešerius metus, nes norėjo pasididinti pensiją.
Jis prisimena, kad buitininkų ir kultūrininkų atlyginimai buvo menki. Norint uždirbti 120 rublių, per mėnesį reikėjo pasiūti 5-6 kostiumus. Pavyzdžiui, vyriškų kelnių pasiuvimas kainuodavo 10-11 rublių, o siuvėjui už darbą duodavo tris rublius. Kai ėmėsi siūti pats, atlyginimas buvo kelis kartus didesnis, bet didesnei pensijai koją pakišo besikeitusi pensijų skaičiavimo tvarka.
Rengė vyrus
P. Kanišauskas siuvo tik vyriškus drabužius. Anais laikais vyrai ypač siūdindavosi paltus, kostiumus. Pusvilnonės, vilnonės medžiagos buvo kokybiškos. Metras vilnonio audeklo kainuodavo iki 40 ir daugiau rublių. Pusvilnonis audinys kainavo perpus pigiau, o sintetinis — apie 14 rublių.
Vyriško palto pasiuvimas kainuodavo apie 40 rublių. Siuvinių įkainiai priklausydavo nuo siuvyklos kategorijos.
Vyrišką paltą brigada pasiūdavo per 4-5 dienas. Siuvėjas palygino: siuvykloje viskas buvo po ranka — siuvimo mašinos, įrankiai, lygintuvai, pačiam nereikėjo niekuo rūpintis.
Paklaustas, kodėl nerengė moterų, siuvėjas šypteli: siūti vyrams ir moterims yra skirtingi dalykai. Galėjo važiuoti dar kartą tobulintis į Rygą, tačiau atsisakė. Norint gerai dirbti, siuvėjas turi visą laiką mokytis. P. Kanišauskas mokėsi siūdamas vyrams.
Sau drabužių siūti nepatikėdavo niekam. Meistras atnešė parodyti išeiginį kostiumą. Drabužis ant pakabos guli nepriekaištingai. Tik yra nė karto nevilkėtas. Kai žmona mirė, nebebuvę kur išeiti. „Kai iškeliausiu, apsirengsiu“, — liūdnai šypteli.
Siuvėjas atnešė įvertinti ir paltą, puoštą bebro apykakle. Drabužis ant meistro guli kaip nulietas.
Siuvėjų visada reikės
P. Kanišauskas būtų neskubėjęs išeiti į pensiją. Bet laikai keitėsi, siuvyklos tapo privačios, uždarbis menkesnis ir siuvėjo karjerą baigė.
Meistras neskaičiuoja, kiek dabar Šiauliuose yra siuvyklų. Anuomet veikė keturios ir abi dirbo po dvi pamainas — nors parduotuvėse drabužių būdavo pirkti, žmonės mieliau rinkosi individualiai siūtą rūbą.
Siuvyklų neaplenkdavo ir ponai. Meistras sako, kad klientų pagal užimamas pareigas neskirstydavo, visiems stengdavosi įtikti.
P. Kanišauskas pasidomi parduotuvėse siūlomų rūbų kokybe. Sako, gerai jie pasiūti, nes dabar ir medžiagos plonesnės, ir furnitūra kitokia, kitokios ir siuvimo mašinos.
Nors pirktinių drabužių yra sočiai, meistras mano, kad siuvėjų visada reikės, o ir grįžta mada turėti asmeninį kriaučių.
Išėjęs į miestą P. Kanišauskas atkreipia dėmesį, kaip rengiasi žmonės. Žiūrėdamas televizorių nužiūri, kaip apsirengę Seimo nariai.
— Viską matau. Mano specialybė tokia, kad krenta į akis — ar drabužis tinka, gerai prigulęs ar kabo kaip maišas. Atkreipiu dėmesį, ar švariai apsirengęs. Mūsų Prezidentė atrodo pakankamai madingai pagal savo metus apsirengusi, stilius jai pritaikytas. Juk ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel panašiai rengiasi — švarkelis, kelnės ir viskas šaunu, — pastebėjo meistras.
KOSTIUMAS: Meistro siūtas išeiginis kostiumas atrodo kaip nulietas.
SIUVĖJAS: Povilas Kanišauskas ir svečių nelaukdamas namuose vaikšto pasitempęs. Apie mūsų norą pakalbinti seną kriaučių, jis išgirdo susitikimo dieną. „Ateikite nors dabar“, — išgirdome telefono ragelyje.
PALTAS: P. Kanišauskas išsiėmė kokybiškos juodos vilnos paltą. Kaip anais laikais buvo madinga, ant apykaklės užsidėjo bebro kailį. Nepagalvojo pasisiūdinti tik skrybelės.
Jono TAMULIO nuotr.