Siū­lus skai­čiuo­ja met­rais ir ki­lo­met­rais

Siū­lus skai­čiuo­ja met­rais ir ki­lo­met­rais

Jo­niš­kie­tė tau­to­dai­li­nin­kė Ri­ma Bal­to­kie­nė mez­ga vir­ba­lais, ne­ria vą­še­liu, vars­to ada­ta ir narp­lio­ja siū­lus spe­cia­lia ša­ku­te, pa­vers­da­ma juos dai­liais rū­bais ar pa­puo­ša­lais. Mo­te­ris sa­ko mėgs­tan­ti iš­ban­dy­ti vis ką nors nau­ja. Gra­žia­dar­bė siū­lus sa­vo dar­bams skai­čiuo­ja ne įpras­tai pa­gal svo­rį, bet pa­gal il­gį. Štai, su­kne­lei, ku­ria pa­si­puo­šė per sū­naus ves­tu­ves, pri­rei­kė net ke­tu­rių ki­lo­met­rų.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Suk­ne­lei – ke­tu­ri ki­lo­met­rai siū­lų

Ri­ma Bal­to­kie­nė aukš­tyn kils­te­li mė­tų spal­vos kiau­ra­raš­tį rū­bą. Il­ga su­kne­lė, ku­rio­je su­de­rin­ti du skir­tin­gi raš­tai ir – šil­ki­nė dra­pi­ruo­tė ant nu­ga­ros, nu­krin­ta iki že­mės. Iš šil­ko ji pri­de­ri­no to­kios pat spal­vos se­gę – ro­žės žie­dą, ku­rį pri­se­gė ant krū­ti­nės.

Jo­niš­kie­tė šį ner­tą kū­ri­nį vil­kė­jo per sū­naus ves­tu­ves. Siū­ti rū­bai vi­si iš da­lies pa­na­šūs, o jai no­rė­jo­si iš­skir­ti­nio.

Prie su­kne­lės mo­te­ris ry­mo­jo dau­gy­bę va­ka­rų, nė­ri­nį im­da­vo ir vež­da­vo­si vi­sur kar­tu. Bi­jo­jo ne­spė­sian­ti už­baig­ti. Nu­nė­rė per po­rą mė­ne­sių. Skai­čiuo­ja, kad pri­rei­kė maž­daug ke­tu­rių ki­lo­met­rų siū­lų. Ne­ti­kė­tas ma­ta­vi­mas.

Vars­to ada­ta, ne­ria ša­ku­te

„Man taip leng­viau. Žiū­riu, ne kiek sruo­ga sve­ria, o koks su­vy­tų siū­lų il­gis. Štai, ša­li­kui, ku­rį mez­giau iš tri­jų da­lių, rei­kė­jo maž­daug 1600 met­rų“, – R. Bal­to­kie­nė ro­do pil­kos ir ža­lios spal­vos kū­ri­nį. Mez­gi­nio, ku­ris su­kur­tas dir­bant vir­ba­lais, akys bė­ga tri­kam­pė­liais į skir­tin­gas pu­ses. Iš pra­džių rei­kė­jo iš­mok­ti kiek­vie­no jų akis nu­leis­ti iš abie­jų pu­sių, su­jung­ti. Nu­mez­gus dvi išil­gi­nes ša­li­ko da­lis iš tri­kam­pė­lių, jos bu­vo su­jung­tos vi­du­ri­ne juos­ta, ku­riai su­rink­ta dau­giau kaip 600 akių.

Mo­te­ris pri­si­pa­žįs­ta, kad to­kiam su­dė­tin­gam dar­bui rei­kė­jo daug kant­ry­bės, bu­vo ki­lęs no­ras jį mes­ti, ta­čiau už­bai­gė.

O štai ir ro­ži­nis, leng­vas kaip pie­nės pū­kas ša­lis, su­da­ry­tas iš gė­lių žie­dus pri­me­nan­čių or­na­men­tų. Jam rei­kė­jo dvie­jų įran­kių – ša­ku­tės, pa­na­šios į dvi­ša­kiu su­lenk­tą vir­ba­lą, ir vą­še­lio. Ant ša­ku­tės už­me­ta­mos akys, o pa­skui – su­ne­ria­ma.

Ant ma­ne­ke­no gra­žia­dar­bė už­vel­ka pa­ste­li­nę ža­lią pa­lai­di­nu­kę. Ji nars­ty­ta su di­de­le ada­ta.

Ne­pa­ti­ku­sią megz­ti­nio da­lį nu­kir­po

O megz­ti­nį dan­ty­ta skver­nų apa­čia ir nu­ga­ros da­li­mi Ri­ma Bal­to­kie­nė mez­gė iš at­ski­rų ke­tur­kam­pių ga­ba­lė­lių. Iš pra­džių tuos kvad­ra­tė­lius ban­dė dė­lio­ti aukš­tyn iki pat pe­čių li­ni­jos, ta­čiau – ne­pa­ti­ko ir ne­ti­ko. Ta­da ne­gai­lė­da­ma nu­rė­žė žirk­lė­mis ir vir­šų mez­gė be raš­tų įpras­tu bū­du. Ke­tur­kam­piai pa­si­slin­ko že­myn.

„Vy­ras sa­kė: ką tu da­rai! Jam bu­vo gai­la ma­no dar­bo. Bet jei­gu ne­pa­tin­ka ar yra ko­kia klai­da, net jei ki­ti jos ne­ma­to, tu­riu per­da­ry­ti. O tam esu pa­si­ry­žu­si ir vi­są mez­gi­nį paau­ko­ti. Ta­čiau pa­ti ar­dy­ti jų la­bai ne­mėgs­tu, duo­du ki­tiems“, – juo­kia­si gra­žia­dar­bė.

Jos vy­ras Pet­ras ne­sle­pia su­si­ža­vė­ji­mo žmo­nos iš­mo­ne ir kant­ry­be, iš­gau­nant vis nau­jus raš­tus ir jų pa­nau­do­ji­mo bū­dus bei iš­mė­gi­nant vis ki­tą tech­ni­ką.

Pir­mą vą­še­lį ma­ma pir­ko tur­gu­je

Nuo 2011 me­tų Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gai pri­klau­san­ti Ri­ma Bal­to­kie­nė sa­ko rank­dar­biais pra­dė­ju­si už­siim­ti dar vai­kys­tė­je, įpras­ta bu­vo mo­ky­tis iš ma­mos, pa­žįs­ta­mų te­tų ar­ba mo­kyk­lo­je per dar­bų pa­mo­kas. Anuo­met ne­bu­vo iš ko rink­tis nei siū­lų, nei dar­bo įran­kių. Tad pir­mą­jį na­mu­di­nin­ko pa­ga­min­tą vą­še­lį ma­ma jai nu­pir­ko tur­gu­je. Jis bu­vo smai­lus, ašt­rus, dras­kė pirš­tus. Bet mer­gai­tei vis tiek pa­ti­ko narp­lio­ti siū­lus ir ma­ty­ti gims­tan­tį re­zul­ta­tą.

Vė­liau pe­rė­jo prie mez­gi­mo vir­ba­lais. Tech­ni­kas ji vis kei­čia, da­bar, sa­ko, no­rė­tų iš­ban­dy­ti ai­riš­kus nė­ri­nius, ku­rie ne­ria­mi iš at­ski­rų mo­ty­vų ir vie­nas su ki­tu su­jun­gia­mi tink­le­liu.

Prieš ke­le­rius me­tus Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­ju­je bu­vo su­reng­ta Ri­mos Bal­to­kie­nės ir dar vie­nos gra­žia­dar­bės jo­niš­kie­tės nė­ri­nių bei mez­gi­nių pa­ro­da.

Sa­vo dar­bus ji ve­ža į mu­ges, bet na­muo­se dar tu­ri su­kau­pu­si jų gal du ne­men­kus mai­šus.

„Siū­lai kai­nuo­ja bran­giai, jei mez­gi iš nau­jų, o ne se­nų, išar­dy­tų. Dar kar­tais rei­kia sa­gų, ki­tų prie­dų, ir dar­bas il­gas. Tad per­kan­čių nė­ra daug“, – at­vi­rau­ja jo­niš­kie­tė.

Au­to­rės nuo­tr.

Šį megz­ti­nį Ri­ma Bal­to­kie­nė mez­gė iš kvad­ra­tė­lių, bet, no­rė­da­ma pa­da­ry­ti sa­vaip, mez­gi­nį ne­t bu­vo nu­kir­pu­si.

Ri­ma Bal­to­kie­nė pa­si­puo­šė sa­vo ner­ta pa­lai­di­nu­ke.

Su­kne­lę sū­naus ves­tu­vėms gra­žia­dar­bė nu­mez­gė iš ke­tu­rių ki­lo­met­rų il­gio siū­lo.

Minkš­tas ir šil­tas ša­lis.

Ši pa­lai­di­nu­kė ner­ta spe­cia­lia ada­ta.

O šis ša­lis vars­ty­tas dvi­ša­ke ša­ku­te.