Naujausios
Šimtametė dėkinga Dievui ir globos namams
Balandžio 13-ąją šimto metų sukaktį šventė Benedikta Bražinskaitė iš Linkuvos socialinės globos namų (Pakruojo r.) Daugiau nei pusę amžiaus globos įstaigose praleidusios moters istorija atskleidžia, kaip keičiantis santvarkoms gyveno socialinės paramos reikalingas žmogus.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Šmaikštauja žemaitiškai
Svečius priiminėjanti Benedikta Bražinskaitė visiems dalija šypsenas, kalba apie savo meilę ją globojančioms darbuotojoms ir kartoja, kad jai viskas gerai.
B. Bražinskaitei 100-ojo jubiliejaus proga buvo įteiktas ir Socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės sveikinimas.
Ministerijos duomenimis, B. Bražinskaitė šiuo metu – vienintelė šimtametė gyvenanti šalies globos įstaigose.
– Ačiū Dievui, man nieko netrūksta. Šilta, gėlės gražios, – rodydama į puokštę ant stalo sakė jubiliatė, „Šiaulių krašto“ aplankyta sukakties išvakarėse. – Visi man geri, ir man gera, – aiškiai žemaičiuodama kalbėjo šimtametė.
Moteris pastaraisiais metais sunkiau vaikšto, pritemo akių šviesa, silpniau girdi.
Amžiaus siųstas negalias, apsunkinančias jos kasdienybę, padeda įveikti socialinė darbuotoja Alma Mielienė, nuo vaikystės atmenanti kaimo vaikų mylimą močiutę Benutę.
Paklausta apie sveikatą, senolė šmaikštauja: „Pastatyk pagalį, ar tas stovės?“
Savo globėjas užsiaugino
„Ji geras žmogus“, – paaiškina globos namų socialinio darbo padalinio vadovė Renata Baltokienė.
Jos balsą nugirdusi ilgaamžė tiesia rankas moterį apkabinti: „Ir tave labai myliu“, – prie R.Baltokienės palinksta senolė. Moteris paima šimtametės ranką ir glostydama klausia: „Ar pameni babut, mane auginai?
„Gerai, gerai“, – Renatai linksi senolė, kurią prieš keturis dešimtmečius ji laikė savo tikra senele.
Viso kaimo Benute vadinta globos namų gyventoja eidavo prižiūrėti vaikų į tuometinių senelių ir invalidų namų darbuotojų šeimas.
Renata prisipažins, kad ūgtelėjusi niekaip negalėjo patikėti, kad babutė Benedikta nėra jos tikra močiutė. O senolė kartais jai užsimena: „Esi Angelės duktė“.
Močiutės Benediktos auginti vaikai užaugo, pakeitė į pensijas išėjusius savo tėvus, dirbusius tada Linkavičių globos įstaigoje.
„Mūsų vaikystėje globos namai nebuvo tvoromis atskirti nuo kaimo, kaip dabar. Žmonės labiau vieni kitus pažinojo, daugiau bendravo. Ir globos namai ir kaimo žmonės buvo tarsi viena bendruomenė“, – apie vaiko akimis stebėtą Linkavičių gyvenimą prisimena Renata Baltokienė.
Užsimindavo esanti našlaitė
Benedikta nei anksčiau, nei juolab dabar, kai jos gyvenimo lemtingi įvykiai liko už metų kalno, nieko apie savo praeitį nepasakoja. Tik kartais susigraudinusi prisimena neturėjusi nei tėvo, nei motinos.
O darbuotojai į globos namų gyventojų likimus nesigilino, jei tam neiškildavo kokia būtinybė.
Benutės niekas nelankė, ji niekam niekada nekėlė jokių reikalavimų, rūpesčių. Todėl jos gyvenimo istorija domėtis tarsi ir nebūta priežasties.
Birutė Kundrotienė, dirbusi šioje globos įstaigoje ne vieną dešimtmetį, į Linkavičius atsikėlė gyventi 1966-aisiais. Tais pačiais metais iš Pumpėnų invalidų ir senelių prieglaudos į Linkavičių senelių ir invalidų namus buvo perkelta ir B. Bražinskaitė. Jai tuomet buvo penkiasdešimt treji.
B.Bražinskaitė papasakoti apie savo vaikystę ar jaunystės metus irgi nebegali – nebeleidžia šimtametės atmintis. Tik senieji darbuotojai įsitikinę, kad jai, augusiai be tėvų ir be , mokslo, gyvenimas galėjo būti iš tiesų sunkus.
Stebino darbštumu ir sveikata
Į Linkavičius B. Bražinskaitę atlydėjo dokumentas, jog ji dėl bendrų susirgimų yra antros grupės invalidė.
Tačiau B. Kundrotienė sako nepamenanti B.Bražinskaitės pasiligojusios. Priešingai - ji buvo stipri, ūkyje, kurį tuomet išsilaikė patys globos namų gyventojai, ji mieliau dirbdavosi kartu su vyrais, prižiūrėjo daržus, rudenį raugdavo globotinių užsiaugintus kopūstus.
O savaitgaliais ir šiaip po darbo su Juozeliu, kurį laikė sau artimu žmogumi, eidavo į gretimą Šikšnių kaimą uždarbiauti – skaldyti žmonėms malkų, talkinti kituose ūkio darbuose.
Klaipėda atsikratė varguolės
Kaip susiklostė Benediktos likimas, kad jai buvo lemta pusę savo amžiaus glaustis po valdiškų namų stogu?
Buvo 1961-ieji, kai Klaipėdos miesto valdžia susirūpino uostamiesčio įvaizdžiu ir nusprendė apsivalyti nuo komunizmo gerovę kuriančios visuomenės įvaizdį gadinančių varguolių. Benedikta Bražinskaitė buvo viena iš tų.
Išsiunčiant ją į prieglaudą Pasvalio rajone, rusų kalba surašytame protokole buvo nurodyta, kad Benedikta Bražinskaitė gyvena su sugyventiniu keturių kvadratinių metrų kambarėlyje, kuris yra su bendra, kitiems buto gyventojams priklausančia virtuve.
Vyriškis esąs antros grupės invalidas ir gaunantis 30 rublių pensiją. Benedikta – irgi antros grupės invalidė, bet pensijos negaunanti. Priežastis, kodėl neįgali moteris buvo palikta be jokios paramos, nenurodoma.
Dokumente teigiama, kad neturėdama pajamų B. Bražinskaitė uostamiestyje elgetavo.
Artimųjų ir pragyvenimui pinigų neturėjusios moters likimą anuometinė Klaipėdos valdžia išsprendė paprastai: išsiuntė ją į prieglaudą kitame Lietuvos pakraštyje.
Autorės nuotr.
JUBILIEJUS: Linkavičiuose esančių socialinės globos namų istorijoje Benedikta Bražinskaitė liks įrašyta pirma gyventoja čia sulaukusia 100 metų sukakties.
PAGALBA: Sunkiai vaikštančiai jubiliatei kiekviename žingsnyje padeda socialinė darbuotoja Alma Mielienė.
MEILĖ: Beveik prieš keturis dešimtmečius šimtametė aukle busi Renatai Baltokienei, nepamiršta priminti, kad ją, kaip ir mažytę, tebemyli.