Šilko ir vilnos skarelės bei šaliai

Šil­ko ir vil­nos ska­re­lės bei ša­liai

Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jus pa­kvie­tė į edu­ka­ci­ją, ku­rio­je tau­to­dai­li­nin­kė Vir­ge­ni­ja Tan­kū­nie­nė da­ly­ves mo­kė ska­re­lių ir ša­lių kū­ry­bos pa­slap­čių. Gra­žia­dar­bės tei­gi­mu, ge­riau­siai dar­bai pa­vyks­ta, kai ne­bi­jo­ma spal­vų, imp­ro­vi­za­ci­jos. Nors vė­li­mas – il­gas ir ga­na lė­tas pro­ce­sas, bet jo re­zul­ta­tas – džiu­gi­nan­tis.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Vil­nos klo­ji­nys

Į mo­ky­mus su­si­rin­ku­sioms da­ly­vėms Vir­ge­ni­ja Tan­kū­nie­nė pir­miau­sia pa­dė­jo iš gau­sos su­neš­tų au­di­nių ir jų skiau­čių iš­si­rink­ti tik­ro šil­ko at­rai­žas, nes sin­te­ti­ka tam ne­tin­ka. Tau­to­dai­li­nin­kė ra­gi­no ne­bi­jo­ti de­rin­ti ke­lių spal­vų šil­ko ga­ba­lų. Ne­bū­ti­nai ša­lis tu­ri bū­ti vien­ti­sas. Taip pat šil­kas ga­li bū­ti klo­ja­mas ne vi­sai ly­giai, bet su raukš­le­lė­mis, ku­rios su­tei­kia įvai­ru­mo, di­na­mi­kos.

Pa­si­rin­kus šil­ką de­ri­na­ma vil­nos spal­va.

Dar­bas pra­si­de­da nuo vil­nos sluoks­nio klo­ji­mo ant bur­bu­lė­tos po­lie­ti­le­no plė­ve­lės. Bur­bu­liu­kai tu­ri bū­ti vir­šu­ti­nė­je pu­sė­je. Vil­ną rei­kia peš­ti la­bai plo­nai, per­ma­to­mo sluoks­nio „plunks­ne­lė­mis“ ir klo­ti ją ant plė­ve­lės ei­lė­mis išil­gai, o ant­ras sluoks­nis klo­ja­mas sker­sai, kad ga­mi­nį „su­riš­tų“. Bū­ti­na ne­pa­mirš­ti, kad ve­lia­ma vil­na trau­kia­si ir ga­lu­ti­nis pro­duk­tas bus be­veik dvi­gu­bai ma­žes­nis. To­dėl rei­kia už­klo­ti vil­na kur kas di­des­nį plo­tą, nei bus no­ri­mas ša­lis.

Pa­sak V. Tan­kū­nie­nės, vil­nos klo­ji­nys ga­li bū­ti ir di­des­nis, ir ma­žes­nis už šil­ko ga­ba­lą. Prik­lau­sys nuo to, ku­rią me­džia­gą pa­si­rink­si­me jo pa­grin­du.

Šil­kas su vil­na

Kai jau tu­ri­me du vil­nos sluoks­nius, ant jų de­da­me užuo­lai­dos ga­ba­lą ir kem­pi­nė­le per ją su­šla­pi­na­me vi­są dar­bą skys­to mui­lo tir­pa­lu, ku­rį pa­si­ga­mi­na­me mui­lą iš­mai­šę su van­de­niu.

Užuo­lai­dą nuė­mus atei­na ei­lė dė­ti pa­si­rink­tą šil­ko ša­lį ar ke­lias šil­ko at­rai­žas. Jei­gu de­da­mos ke­lios at­rai­žos, jų kraš­ti­nes vėl rei­kia už­klo­ti la­bai plo­no­mis vil­nos plunks­ne­lė­mis, tar­si dygs­niais, ku­rie pri­tvir­tins jas prie pa­grin­do. Šil­ką pri­spau­do­me, kad įsi­ger­tų drėg­mė, iš vil­nos dar ga­li­me vir­šu­je iš­dė­lio­ti ko­kį no­ri­mą raš­tą, or­na­men­tus ar tie­siog „pa­mė­ty­ti“ spal­vin­gų „plunks­ne­lių“.

Ta­da dar kar­tą klo­ja­ma užuo­lai­da, per ku­rią pa­tapš­no­ja­ma drėg­na kem­pi­nė­le.

Į dar­bą – ko­čė­las ar­ba ma­sa­žuok­lis

Vė­liau užuo­lai­dą pa­kei­čia­me dar vie­na bur­bu­lė­ta po­lie­ti­le­no plė­ve­le, ku­ria už­klo­ja­me dar­bą ir įtri­na­me vil­ną su šil­ku, nau­do­da­mie­si ko­čė­lu ar me­di­niu ma­sa­žuok­liu. Tin­ka ir me­di­niai se­no­vi­niai skaitytuvai, ku­riuos spaus­da­mi va­ži­nė­ja­me per dar­bą.

Vil­nai su šil­ku su­ki­bus, su­su­ka­me dar­bą ant vo­le­lio kaip deš­rą ir už­ri­ša­me ga­lus bei per vi­du­rį, kad ne­nu­si­vy­nio­tų. Da­bar lau­kia be­ne dau­giau­sia iš­tver­mės pa­rei­ka­lau­sian­tis dar­bas: vo­le­lį rei­kės ko­čio­ti tie­sog ran­ko­mis maž­daug 15 mi­nu­čių ar net il­giau. Vė­liau dar­bą iš­vy­nio­ja­me, per­su­ka­me sker­sai ir vėl su­su­ku­sios ant vo­le­lio bei jį už­ri­šu­sios taip pat ko­čio­ja­me.

Ga­lu­ti­nis dar­bo eta­pas – ska­re­lės ar ša­lio plo­vi­mas, ly­gi­ni­mas, ap­dai­la, jei­gu jos rei­kia. Taip pat – džio­vi­ni­mas.

Au­to­rės nuo­tr.

Tau­to­dai­li­nin­kė Vir­ge­ni­ja Tan­kū­nie­nė at­ren­ka šil­ko au­di­nius.

Ant pa­klo­tos bur­bu­lė­tos po­lie­ti­le­no plė­ve­lės la­bai plo­no­mis „plunks­ne­lė­mis“ klo­ja­me du vil­nos sluoks­nius – išil­gai ir sker­sai.

Ant vil­nos ga­li­me dė­ti ne tik vien­ti­są no­ri­mo ša­lio dy­džio šil­ko ga­ba­lą, bet ke­lias ma­žes­nes, skir­tin­gų at­spal­vių ar­ba raš­tuo­tas at­rai­žas, tik to­kiu at­ve­ju pa­grin­di­nė ša­lio me­džia­ga bus vil­na.

Ant vil­nos pri­tapš­no­jus šil­ką, jį mo­te­rys dar puo­šė ma­žo­mis de­ta­lė­mis.

Dar­bą, už­klo­tą bur­bu­li­ne plė­ve­le ga­li­me ko­čio­ti tie­siog me­di­niu vo­le­liu.

Ša­li­kė­lį su­vy­nio­ja­me ant vo­le­lio.

Kai jau tu­ri­me du vil­nos sluoks­nius, ant jų de­da­me užuo­lai­dos ga­ba­lą ir kem­pi­nė­le per ją su­šla­pi­na­me vi­są dar­bą skys­to mui­lo tir­pa­lu.

Ša­li­kė­lio ga­lu­ti­nis vaiz­das po ge­rų po­ros va­lan­dų dar­bo jau ima ryš­kė­ti.