
Naujausios
Šilko ir vilnos skarelės bei šaliai
Joniškio istorijos ir kultūros muziejus pakvietė į edukaciją, kurioje tautodailininkė Virgenija Tankūnienė dalyves mokė skarelių ir šalių kūrybos paslapčių. Gražiadarbės teigimu, geriausiai darbai pavyksta, kai nebijoma spalvų, improvizacijos. Nors vėlimas – ilgas ir gana lėtas procesas, bet jo rezultatas – džiuginantis.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Vilnos klojinys
Į mokymus susirinkusioms dalyvėms Virgenija Tankūnienė pirmiausia padėjo iš gausos suneštų audinių ir jų skiaučių išsirinkti tikro šilko atraižas, nes sintetika tam netinka. Tautodailininkė ragino nebijoti derinti kelių spalvų šilko gabalų. Nebūtinai šalis turi būti vientisas. Taip pat šilkas gali būti klojamas ne visai lygiai, bet su raukšlelėmis, kurios suteikia įvairumo, dinamikos.
Pasirinkus šilką derinama vilnos spalva.
Darbas prasideda nuo vilnos sluoksnio klojimo ant burbulėtos polietileno plėvelės. Burbuliukai turi būti viršutinėje pusėje. Vilną reikia pešti labai plonai, permatomo sluoksnio „plunksnelėmis“ ir kloti ją ant plėvelės eilėmis išilgai, o antras sluoksnis klojamas skersai, kad gaminį „surištų“. Būtina nepamiršti, kad veliama vilna traukiasi ir galutinis produktas bus beveik dvigubai mažesnis. Todėl reikia užkloti vilna kur kas didesnį plotą, nei bus norimas šalis.
Pasak V. Tankūnienės, vilnos klojinys gali būti ir didesnis, ir mažesnis už šilko gabalą. Priklausys nuo to, kurią medžiagą pasirinksime jo pagrindu.
Šilkas su vilna
Kai jau turime du vilnos sluoksnius, ant jų dedame užuolaidos gabalą ir kempinėle per ją sušlapiname visą darbą skysto muilo tirpalu, kurį pasigaminame muilą išmaišę su vandeniu.
Užuolaidą nuėmus ateina eilė dėti pasirinktą šilko šalį ar kelias šilko atraižas. Jeigu dedamos kelios atraižos, jų kraštines vėl reikia užkloti labai plonomis vilnos plunksnelėmis, tarsi dygsniais, kurie pritvirtins jas prie pagrindo. Šilką prispaudome, kad įsigertų drėgmė, iš vilnos dar galime viršuje išdėlioti kokį norimą raštą, ornamentus ar tiesiog „pamėtyti“ spalvingų „plunksnelių“.
Tada dar kartą klojama užuolaida, per kurią patapšnojama drėgna kempinėle.
Į darbą – kočėlas arba masažuoklis
Vėliau užuolaidą pakeičiame dar viena burbulėta polietileno plėvele, kuria užklojame darbą ir įtriname vilną su šilku, naudodamiesi kočėlu ar mediniu masažuokliu. Tinka ir mediniai senoviniai skaitytuvai, kuriuos spausdami važinėjame per darbą.
Vilnai su šilku sukibus, susukame darbą ant volelio kaip dešrą ir užrišame galus bei per vidurį, kad nenusivyniotų. Dabar laukia bene daugiausia ištvermės pareikalausiantis darbas: volelį reikės kočioti tiesog rankomis maždaug 15 minučių ar net ilgiau. Vėliau darbą išvyniojame, persukame skersai ir vėl susukusios ant volelio bei jį užrišusios taip pat kočiojame.
Galutinis darbo etapas – skarelės ar šalio plovimas, lyginimas, apdaila, jeigu jos reikia. Taip pat – džiovinimas.
Autorės nuotr.
Tautodailininkė Virgenija Tankūnienė atrenka šilko audinius.
Ant paklotos burbulėtos polietileno plėvelės labai plonomis „plunksnelėmis“ klojame du vilnos sluoksnius – išilgai ir skersai.
Ant vilnos galime dėti ne tik vientisą norimo šalio dydžio šilko gabalą, bet kelias mažesnes, skirtingų atspalvių arba raštuotas atraižas, tik tokiu atveju pagrindinė šalio medžiaga bus vilna.
Ant vilnos pritapšnojus šilką, jį moterys dar puošė mažomis detalėmis.
Darbą, užklotą burbuline plėvele galime kočioti tiesiog mediniu voleliu.
Šalikėlį suvyniojame ant volelio.
Kai jau turime du vilnos sluoksnius, ant jų dedame užuolaidos gabalą ir kempinėle per ją sušlapiname visą darbą skysto muilo tirpalu.
Šalikėlio galutinis vaizdas po gerų poros valandų darbo jau ima ryškėti.