Šiaurės jūroje klesti ekologinis ūkis

Šiaurės jūroje klesti ekologinis ūkis

Šiaurės jūroje esančioje Pellworm saloje ūkininkauja jau kelios Luchtų kartos. Šiuo metu 25 hektarus derlingos, 75 našumo balus siekiančios žemės dirba ir 40 melžiamų karvių bei apie 60 galvijų laiko Erika ir Antonas Martinas Luchtai.

Ekologinį ūkį šeima ketina perduoti vyresniajam savo sūnui Torstenui. Tačiau kol kas jam išnuomojo ūkį dešimčiai metų. Patys dirba kaip partneriai, kad įsitikintų, jog sūnus tikrai tinkamai ūkininkaus. Taip darė ir Antono Martino tėvas Johanas.

Regina MUSNECKIENĖ

reginamus@skrastas.lt

Ūkis perduodamas iš kartos į kartą

Viena iš 400 Šiaurės jūroje esančių salų Pellworm užima tik 37 kvadratinių kilometrų plotą. Šioje Vokietijai priklausančioje saloje gyvena 1161 žmogus. Daugelis darbingo amžiaus gyventojų keltu plaukia dirbti į žemyną. Kai kurie gauna darbo saloje veikiančiose įmonėse, kurių priskaičiuojama apie 27. Kiti plėtoja savo verslą, teikia paslaugas turistams.

35 saloje gyvenančios šeimos ūkininkauja. Jos dirba 900 hektarų žemės, laiko 5000 galvijų, 5000 avių ir 120 žirgų, kuriais jodinėja turistai.

Saloje aplankyta ūkininkų Luchtų šeima žemę čia dirba nuo 1725 metų. Pirmasis saloje apsigyvenęs jų šeimos atstovas buvo bažnyčios vargonininkas.

Gražus, žalumoje ir gėlynuose skendintis vienkiemis. Didžiulis rusvų plytų namas primena skandinavišką stilių. Galbūt todėl, kad ši sala anksčiau yra priklausiusi danams. Danai ją valdė aštuonis šimtus metų. Tik kelis pastaruosius šimtmečius ji priklauso Vokietijai.

Tai Antono Martino Luchto tėvų sodyba. Namas buvo pastatytas valstybės 1939 metais. Tėvas Johanas turėjo siųsti savivaldybei motyvacinį laišką, kad galėtų išsipirkti šį namą už 80 tūkstančių markių.

Johanas Luchtas buvo ūkininkas. Vėliau ūkį dešimtmečiui išnuomojo savo sūnui Antonui Martinui. Kai įsitikino, kad jis tinkamai valdys didžiausią turtą žemę, ūkį perdavė visam laikui.

Čia ponas Antonas Martinas gyvena su žmona Erika bei keturiais vaikais. Nuo 1977 metų ūkininkauja.

Šiuo metu E. ir A. M. Luchtai savo ūkį ketina perduoti sūnui Torstenui. Tęsdamas tradicijas tėvas sūnui dešimčiai metų išnuomojo ūkį. Pats dirba kaip partneris ir perduoda jaunajai kartai savo patirtį.

Torstenas paveldėtoju pasirinktas todėl, kad jis parodė norą ūkininkauti. „Man patinka žemės ūkis. Nenuobodus darbas. Nenorėjau palikti salos", – savo pasirinkimą aiškina Torstenas.

Jaunesnysis sūnus Matthias ir dukra Klaudija gyvena ir dirba žemyne. Pati jauniausioji dukra Ulrikė apsistojo Kanadoje. Ten jos vokietis vyras vadovauja žemės ūkio bendrovei. Ji augina vaikus.

Kur buvo jūra, auga javai

„Prieš kelis šimtmečius toje vietoje buvo jūra, – pasakoja vyresniosios ūkininkų kartos atstovas A. M. Luchtas. – Galbūt todėl žemės našumo balas čia labai didelis, siekia 75 balus.“

Pellworm saloje iš tiesų būta daug permainų. Anksčiau ji rėmėsi į žemyną, buvo pusiasalis. Pusiasalio plotas sudarė 2000 kvadratinių kilometrų. Jame gyveno 9 tūkstančiai žmonių.

Tačiau septynioliktajame šimtmetyje pusiasalis plyšo. Dalis jo su gyventojų būstais ir 1095 metais statyta senąja bažnyčia „pabėgo“ į jūrą – atskilo ir tapo Pellworm sala. Dalis liko žemyne. O vidurys prasmego su visais pastatais ir šešiais tūkstančiais gyventojų.

Jūroje atsidūrusiems atskirtiems nuo sausumos gyventojams teko naujai organizuotis gyvenimą. Tačiau ilgą laiką negalėjo jaustis saugūs. Salą per potvynius apsemdavo vanduo. Joje įsteigta valdytojo pareigybė. Valdytojas rūpindavosi, kad žmonės tinkamai pasiruoštų potvyniams. Gyventojai patys sukasdavo pylimus.

Tik po to, kai problema buvo išspręsta valstybiniu mastu, gyventojai pasijuto saugūs.

Olandų ir danų kelininkai aplink salą supylė aukštus krantus. Tuos pylimus statė apie 70 metų. Padėti pylimų statytojams turėjo ir patys salos gyventojai.

Pastačius pylimus, ant jų paleistos avys, kad sutryptų žemę, ji taptų kietesnė ir tvirtesnė. Pylimai apsodinti žole. Net paplūdimiuose dabar nėra smėlio, poilsiautojai guli tiesiog ant žolės. O kiek aukščiau atitvertos avių ganyklos. Jos nuėda žolę. Pylimai saugesni, kai čia nevažiuoja jokia technika ir neardo žemės.

Todėl saloje laikoma labai daug avių. Jos – savotiškas gyventojų saugumo garantas.

Iš molio nulipdytas avių skulptūrėles perka turistai. Suvenyrų parduotuvėlėje daug gaminių iš avių vilnos.

Iš mažo ūkio galima gyventi

Ūkininkų Luchtų šeima nepasirinko avininkystės. Jie laiko 40 melžiamų karvių ir apie 60 galvijų.

Tą dieną, kai lankėmės jų šeimoje, tėvas ir sūnus pasakojo naktį padėję karvei atsivesti dvynukus veršelius.

Už ekologiškos pieno žaliavos kilogramą ūkininkai gauna po 50 euro centų. Jeigu ūkis nebūtų ekologinis, gautų tik po 25 centus.

Tik 25 hektarus nuosavos žemės turintys ir dar šiek tiek nuomojantys ūkininkai pasakoja, jog ir iš tokio nedidelio ūkio galima gyventi. Tik reikia sumaniai panaudoti žemę.

„Kasmet pasėjame po 15 hektarų javų. Kadangi ūkis ekologinis, negalime naudoti jokių trąšų. Iš hektaro prikuliame maždaug po pustrečios tonos grūdų. Grūdų neparduodame, malame ir ruošiame pašarą gyvuliams, – pasakoja šeimos galva Antonas Martinas. – Kitą žemę naudojame ganykloms ir šienavimui.“

Už kiekvieną dirbamos žemės hektarą ūkininkai gauna 304 eurų tiesioginę išmoką. Dar po 180 eurų už kiekvieną hektarą gauna kaip premiją už ekologinį ūkininkavimą.

Kadangi daug dirba patys, Luchtai samdo tik vieną darbininką.

„Iš tokio ūkio galime normaliai gyventi, – pasakoja A. M. Luchtas. – Jeigu ūkis būtų neekologinis, verstumėmės sunkiau.“

Sukūrė ir verslą

Elektriko specialybę turintis A. M. Luchtas saloje sukūrė ir verslą. Su grupe kitų bendruomenės narių jis pastatė ir valdo tris vėjo jėgaines. Be to, ant savo namo stogo įrengęs keliolika saulės kolektorių.

Į šį verslą teko nemažai investuoti. Tačiau dabar už žaliąją energiją jam moka gana brangiai. Pati ūkininkų šeima buityje naudoja pigesnę elektros energiją, o vėjo jėgainių ir saulės kolektorių pagaminamą parduoda.

Be to, ponas Antonas plėtoja ir atliekų tvarkymo verslą. Jis nusipirko šiukšliavežę. Iš visos salos gyventojų surenka atliekas ir šiukšles, vieną kartą per savaitę jas išveža į žemyne esantį atliekų tvarkymo centrą.

Čia dažniausiai taip pat dirba pats. Tačiau turi įdarbinęs ir pagalbininkų.

Nors turi keletą pragyvenimo šaltinių, šeima nesipuikuoja didžiule prabanga. Sodybos šeimininkas daugelį buities darbų atlieka pats: dažo, remontuoja patalpas, meistrauja.

Jo žmona Erika puoselėja sodybos aplinką, konservuoja sodo gėrybes, dirba visus namų šeimininkės darbus.

Autorės nuotr.

DARNA: Ūkį bei verslą palaiko ir gerovę užtikrina darnus visos Luchtų šeimos darbas.

GARANTAS: Avys – Pellworm salos saugumo garantas.

ŠEIMININKAS: Ūkio šeimininkas Antonas  Martinas Luchtas pateisino savo tėvo lūkesčius, dabar tikisi, kad jo lūkesčius pateisins sūnus.

PAMAINA: Kol kas vienas senelių name gyvenantis ir ūkį iš tėvų nuomuojantis Torstenas Luchtas sako, jog jam labai patinka ūkininkauti.

ŽENKLAS: Ant Luchtų namo puikuojasi jų ūkį reprezentuojantis ženklas.

JĖGAINĖS: Trys vėjo jėgainės priklauso grupei Pellworm salos gyventojų. Tarp jų ir Luchtų šeima.

ELEKTRA: Elektros energiją gamina ir saulės baterijos, pritvirtintos ant namo stogo.

ŠEIMA: Luchtų šeima: Erika ir Antonas – Martinas, (antroje eilėje iš kairės) Matthias, Torstenas ir Klaudija su dukrele Ida – jau ne pirma ūkininkaujanti karta.