Šiauliečiai atrado prabangą gyventi gamtoje

Šiauliečiai atrado prabangą gyventi gamtoje

Šiau­lie­čiai at­ra­do pra­ban­gą gy­ven­ti gam­to­je

Šiau­lie­čių vers­li­nin­kų Lai­mos ir Da­riaus Žuo­lių šei­ma bul­va­re tu­rė­jo ka­vi­nę „Var­pas“ bei me­džio ap­dir­bi­mo įmo­nę.

Prieš aš­tuo­ne­rius me­tus nu­si­pir­ko se­ną, 1912 me­tais sta­ty­tą, dvie­jų ga­lų me­di­nę tro­bą Kel­mės ra­jo­ne, Bu­la­vė­nų kai­me, kur pro ša­lį vin­giuo­ja Du­by­sa. Iš pra­džių čia at­va­žiuo­da­vo tik pail­sė­ti. Tro­bą ke­lia nau­jam gy­ve­ni­mui, iš­lai­ky­da­mi jos au­ten­tiš­ku­mą.

Pas­kui iš­kuo­pė, pa­re­mon­ta­vo so­dy­bai pri­klau­san­tį tvar­tą ir ja­me ap­si­gy­ve­no. Vie­tos ne­daug. Ta­čiau di­džiu­lia­me kie­me su pa­vė­si­nė­mis, de­šim­ty­se hek­ta­rų ap­link ošian­čio miš­ko ir ža­liuo­jan­čių pie­vų – tiek erd­vės, kiek ne­ras­tum net erd­viau­siuo­se rū­muo­se.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Gy­vū­nai dar la­biau pri­ri­šo

Pats Bu­la­vė­nų kai­mo pa­kraš­tys. Čia dar iš­li­kę vi­si gat­vi­nio kai­mo po­žy­miai. Ga­lu į ke­lią sto­vin­ti tro­ba. Ki­to­je ke­lio pu­sė­je – ūki­niai pa­sta­tai. Už Lai­mos ir Da­riaus Žuo­lių so­dy­bos – ženk­las su už­brauk­tu Bu­la­vė­nų pa­va­di­ni­mu. Dau­giau kaip tris ki­lo­met­rus be­si­tę­sian­tis gat­vi­nis kai­mas čia ir bai­gia­si.

Iš so­dy­bos iš­su­ka Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jos au­to­bu­sė­lis su rent­ge­no įran­ga. Ve­te­ri­na­rai su­tei­kė pa­gal­bą vie­nam ško­tiš­kų hai­lan­dų veis­lės jau­nik­liui. Mė­ne­sio gy­vū­nas vel­ka iš­ni­ru­sią ko­ją.

So­dy­bos šei­mi­nin­kas juo­kau­ja, jog jau­nik­lį vos pa­vy­ko pa­gau­ti. Net ir tri­mis ko­jo­mis jis mik­liai bė­ga. Gy­vū­nų prie­žiū­ra ir gy­dy­mas kai­nuo­ja ne­ma­žus pi­ni­gus. Ta­čiau bran­gių gal­vi­jų ne­gy­dy­ti – taip pat bū­tų nuo­sto­lis.

Šei­mi­nin­kas pa­siū­lo ap­lan­ky­ti elekt­ri­niu pie­me­niu ir pa­ga­liais už­tver­tą di­džiu­lį miš­ko plo­tą, kuriame ga­no­si ško­tiš­ki gal­vi­jai.

Nuo sau­lės di­džiu­liai, kres­ni, plau­kuo­ti gy­vū­nai sle­pia­si me­džių pa­vė­sy­je. Ky­šo tik įspū­din­gai di­de­li ra­gai. Lai­ma Žuo­lie­nė juos šau­kia var­dais. Vie­ni iš lė­to atei­na, ki­ti tin­gi kel­tis ir to­liau gu­li pa­vė­sy­je.

Lai­ma ir Da­rius da­bar tik po­rą kar­tų per mė­ne­sį par­va­žiuo­ja į sa­vo na­mus Šiau­liuo­se. Kai prieš po­rą me­tų nu­si­pir­ko pir­muo­sius ško­tiš­kus mė­si­nius gal­vi­jus, kai­mas juos dar la­biau pri­ri­šo.

Ta­čiau ir pa­tys, pa­bu­vę pus­die­nį mies­te, vėl trokš­ta grįž­ti į gam­tą. Nors Da­rius – nuo gi­mi­mo mies­tie­tis.

Gam­tos kom­for­tas mai­nais į mies­to pa­to­gu­mus

Bu­la­vė­nuo­se dar nė­ra mies­tie­tiš­kų pa­to­gu­mų. Lau­ko du­šas nu­si­mau­dy­ti po die­nos dar­bų. Lau­ko tua­le­tas. Bet va­sa­rą į gam­tą pa­bė­gę šiau­lie­čiai sa­ko, jog pa­to­gu­mų ir ne­pa­si­gen­da. Tie­siog kie­me au­gan­čio pu­šy­no už­ka­bo­riuo­se įreng­tos pa­vė­si­nės su vi­sais vir­tu­vei rei­ka­lin­gais in­dais ir daik­tais, lau­ža­vie­tės, poil­sio kam­pe­liai su­tei­kia dau­giau kom­for­to už mies­tie­tiš­kus pa­to­gu­mus.

Jie se­niai troš­ko kai­mo so­dy­bos sa­vait­ga­lio poil­siui. Ta­čiau kai įsi­gi­jo, su­pra­to, jog, at­va­žiuo­da­mi tik sa­vait­ga­liais, so­dy­bą la­bai ne­greit pri­kels.

Už se­ną so­dy­bą su tri­mis hek­ta­rais že­mės Žuo­liai su­mo­kė­jo 80 tūks­tan­čių li­tų. Že­mė čia ne­la­bai der­lin­ga. Smė­ly­nai. Ta­čiau erd­vės no­rė­ję mies­tie­čiai su­pir­ko vi­sus ga­ba­liu­kus, ko­kius tik vie­tos gy­ven­to­jai no­rė­jo par­duo­ti. Da­bar val­do apie 50 hek­ta­rų pie­vų, ga­nyk­lų, dir­ba­mos že­mės ir apie 30 hek­ta­rų miš­ko.

Ra­miau­si ir tai­kiau­si

Rei­kė­jo pa­nau­do­ti ši­tas erd­ves. Drau­ge su duk­ra ir žen­tu Vi­liu­mi La­pei­kiu nu­spren­dė ūki­nin­kau­ti, au­gin­ti mė­si­nius gal­vi­jus. Il­gai svars­tė, ko­kie gy­vū­nai jiems ge­riau­siai tik­tų. Do­mė­jo­si jų sa­vy­bė­mis. Ga­liau­siai su­ta­rė, jog pirks Ško­ti­jos hai­lan­dus, nes tai ra­miau­si ir tai­kiau­si mė­si­niai gal­vi­jai ir pa­ti svei­kiau­sia jų mė­sa.

Iš pra­džių iš Ško­ti­jos par­si­ve­žė 3, pa­skui dar 5 gy­vū­nus. Su jais su­si­gy­ve­no. Ti­ko tai, kad šiems pu­siau lau­ki­niams gy­vū­nams ne­rei­kia tvar­tų. Net spau­džiant 20 laips­nių šal­tu­kui, jie gu­li ant snie­go. Tik kai la­bai ly­ja ar snin­ga, len­da po sto­gi­ne ar­ba sle­pia­si miš­ke.

Praė­ju­sių me­tų ba­lan­dį į Bu­la­vė­nus par­ke­lia­vo dar 13 mė­si­nių gal­vi­jų, o šie­met va­sa­rą – dar trys ap­vai­sin­tos kar­vės. Už jas te­ko mo­kė­ti po pust­re­čio tūks­tan­čio eu­rų.

Šiuo me­tu Žuo­lių ir jų žen­to ūky­je ap­tver­tuo­se miš­ko ir ga­nyk­lų plo­tuo­se ga­no­si 45 gal­vi­jai. Vi­si jie su do­ku­men­tais. Kiek­vie­nas tu­ri var­dą. Var­dus ge­riau­siai ži­no po­nia Lai­ma. Ban­do­je dau­giau­sia kar­vių. Taip ke­ti­na­ma iš­plės­ti gal­vi­jų ban­dą. Iš pra­džių ke­tin­ta vi­sus jau­nik­lius lai­ky­ti veis­lei. Ta­čiau dau­ge­lis kar­vių ve­dė tik bu­liu­kus. O jų ban­dai ap­vai­sin­ti už­ten­ka vie­no bu­liaus. To­dėl li­ku­sius teks par­duo­ti mė­sai.

Vie­na­me se­no­sios tro­bos ga­le Žuo­liai ke­ti­na pri­sta­ty­ti šal­dik­lių. Ten lai­kys sker­dyk­lo­je pa­pjau­tų gal­vi­jų mė­są, fa­suo­tą ne­di­de­liais ga­ba­lais.

„Ško­ti­jos hai­lan­dų mė­sa pri­lygs­ta žvė­rie­nai. Ji vi­siš­kai ne­tu­ri cho­les­te­ro­lio. La­biau­siai tin­ka vai­kų ir se­ne­lių, li­go­nių mi­ty­bai, – pa­sa­ko­ja Da­rius Žuo­lys. – No­rin­tys ga­lė­tų bet ka­da įsi­gy­ti ga­ba­lą to­kios mė­sos.“

Žuo­lių ir jų žen­to V. La­pei­kos ūkis – eko­lo­gi­nis. Smė­lin­go­se že­mė­se sė­ja 8 hek­ta­rus mie­žių gy­vū­nų pa­ša­rui. Nors der­lin­gu­mas ne­di­de­lis, ūki­nin­kai ne­nau­do­ja trą­šų. Pus­lau­ki­niams gal­vi­jams ne­daug grū­dų ir te­rei­kia. Pa­kan­ka šie­no ir šie­nai­nio.

„Dap­ši­nė“

Taip vie­tos gy­ven­to­jai va­di­na Žuo­lių so­dy­bą, nes jo­je prieš dau­ge­lį me­tų, ma­tyt, gy­ve­no Dap­šiai. Tai vie­na iš dvie­jų Bu­la­vė­nuo­se dar li­ku­sių au­ten­tiš­kų se­no­vi­nių tro­bų. Mat per Bu­la­vė­nus per ka­rą ėjo fron­tas. Su­de­gin­ta daug se­no­vi­nių na­mų.

So­dy­bą šian­die­ni­niai šei­mi­nin­kai nu­pir­ko dar prieš kri­zę – 2008-ai­siais.Ji bu­vo la­bai ap­leis­ta. Ta­čiau dar iš­lai­kiu­si kai ku­riuos se­no­viš­kos že­mai­tiš­kos tro­bos puo­šy­bos ele­men­tus.

Da­rius ke­ti­na at­kur­ti tul­pių or­na­men­tus, iš­lai­ky­ti se­no­sios tro­bos sto­go for­mą. Ats­ta­ty­mas už­truks. Mat ta ke­lio pu­sė, ku­rio­je sto­vi tro­ba, pri­klau­so Du­by­sos re­gio­ni­niam par­kui. Čia tai­ko­mi ap­ri­bo­ji­mai.

To­je gat­vės pu­sė­je, kurioje sto­vi tvar­tas, jau ne re­gio­ni­nis par­kas. To­dėl tvar­tą re­konst­ruo­ti ir pri­tai­ky­ti gy­ve­ni­mui bu­vo pa­pras­čiau. Ne ant be­to­ni­nių pa­ma­tų, o tie­siog ant ak­me­nų pa­sta­ty­tas tvar­tas bu­vo iš­va­ly­tas, su­dė­tos grin­dys, ap­šil­tin­tos sie­nos.

Nug­riau­ta ša­lia sto­vė­ju­si ap­griu­vu­si klė­tis. Pa­da­ry­ta ne­di­de­lė te­ra­sa. „Mie­gam to­je vie­to­je, kur gu­lė­jo ark­lys, – apie eg­zo­tiš­ką gy­ve­ni­mą Bu­la­vė­nuo­se pa­sa­ko­ja D. Žuo­lys. – Prie sie­nos bu­vo pri­tvir­tin­ti žie­dai.“ Žuo­liai po tru­pu­tį re­mon­tuo­ja ir tro­bą. Už­den­gė sto­gą, steng­da­mie­si iš­lai­ky­ti tas pa­čias konst­ruk­ci­jas. De­da lan­gus. Vie­nas 15 met­rų il­gio ir 7 met­rų plo­čio tro­bos ga­las bus gy­ve­na­mas, ki­tas tar­naus ūkio reik­mėms.

„Ne­ra­do­me duon­ke­pio, – ap­gai­les­tau­ja po­nas Da­rius. – Tro­ba ir­gi bu­vo be pa­ma­tų, sto­vė­jo ant ak­me­nų. Pjo­vė­me apa­ti­nius bal­kius, tvar­kė­me pa­ma­tus.“

Nau­jie­ji gy­ven­to­jai iš­pjo­vė di­des­nes ert­mes lan­gams, nes ties se­nai­siais lan­gais rąs­tai bu­vo iš­pu­vę. To­liau – dar vi­sai ne­blo­gi. Tro­bą ap­šil­tins iš vi­daus, iš­kals len­to­mis. Nors du­ris pa­kei­tė, bet iš­lai­kė se­nų­jų du­rų dy­dį ir for­mą. At­nau­ji­no jų puo­šy­bos ele­men­tus.

Na­gin­gas so­dy­bos šei­mi­nin­kas vi­sus dar­bus at­lie­ka pa­ts. Pa­de­da žen­tas Vi­lius. Šiek tiek pa­kon­sul­tuo­ja sta­ty­bi­nin­kai gi­mi­nai­čiai. „Na­mą Šiau­liuo­se pa­si­sta­čiau pa­ts, – sa­ko Da­rius. – O me­džio dar­bai dar pa­pras­tes­ni. Juk nie­kas ne­ge­na. Res­tau­ruo­si­me iš lė­to.“

Au­to­rės nuo­tr.

POIL­SIS: Ke­lios poil­sio mi­nu­tės te­ra­so­je. Lai­ma ir Da­rius Žuo­liai ne­tru­kus vėl kibs į dar­bus.

OP­TI­MIZ­MAS: Į kai­mą ša­lia Du­by­sos at­si­kė­lę šiau­lie­čiai vers­li­nin­kai Lai­ma ir Da­rius Žuo­liai sa­ko, jog gam­ta įkve­pia jė­gų ir op­ti­miz­mo.

HAI­LEN­DAI: Žuo­lių so­dy­bos ir miš­kų puoš­me­na – hai­len­dai.

TVAR­TE­LIS: Lai­ma ir Da­rius Žuo­liai bu­vu­sį tvar­te­lį pa­ver­tė gra­žiu kai­miš­ku būs­tu.

AU­TEN­TI­KA: Se­no­ji 1912 me­tais sta­ty­ta tro­ba res­tau­ruo­ja­ma ne­nu­si­kals­tant au­ten­ti­kai.

DU­RYS: Iš bu­vu­sio tvar­to išim­tos du­rys pa­nau­do­tos dien­dar­žiui.

PUO­ŠY­BA: Da­rius Žuo­lis at­ku­ria se­nuo­sius puo­šy­bos ele­men­tus.

DU­ŠAS: Ba­ką van­dens per die­ną įšil­do sau­lė. Va­ka­re ga­li­ma nu­plau­ti die­nos nuo­var­gį lau­ko du­še.