Naujausios
PASTATO ISTORIJA
Šiauliai išvengė architektūrinių klaidų
Bronislovas Guzaitis daugiau kaip dvidešimt metų rūpinosi Šiauliuose vykusiomis statybomis. Buvęs miesto Kapitalinės statybos viršininkas dienraštyje prisiminė ne vieną pastato statybos istoriją, o šį kartą apžvelgia Šiaulių statybų raidą.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Miestas pasirodė blankus
Pirmą kartą į Šiaulius B. Guzaitis atvyko 1953 metais, grįždamas iš Maskvos studentų profsąjungų suvažiavimo. Šiauliai jam atrodė blankiai: visas centras sugriautas, o miesto pakraščiuose stovėjo neišvaizdūs vieno aukšto gyvenamieji namai.
1956 metais pradėjęs darbinę karjerą miesto Vykdomojo komiteto statybos ir architektūros skyriuje, panoro plačiau susipažinti su Šiaulių praeitimi. Sužinojo, jog prieš karą čia gyveno apie 60 tūkstančių gyventojų. Miesto dalis tarp Vytauto, S. Neries, Kaštonų, Aušros alėjų ir Vasario 16-osios gatvės buvo užstatyta 2-3 aukštų pastatais. Reprezentacinės Pergalės, dabar — Prisikėlimo aikštės vietoje buvo turgavietė, užstatyta dviejų aukštų prekybinės paskirties pastatais.
Jam buvo įdomu, kad atskiri miesto rajonai turėjo jiems būdingus pavadinimus: be įprastinių Rėkyvos ir Pabalių rajonų buvo Šimšė (tarp Kalinausko ir Vilkaviškio gatvių), Kaukazas (vietovėje prieš „Elnio“ gamyklą); prie Talkšos ežero buvo Kalniukas, o šiaurinė miesto dalis buvo įvardijama Gubernija.
Tuo laiku nebuvo Kuršėnkelio, Medelyno, Taškento, Lieporių, Dainų, Gytarių gyvenamųjų rajonų. Tačiau pietinėje miesto dalyje dar buvo nenugriauta Besarabija.
Tikslas: kuo greičiau plėstis
Kai 1962 metais B. Guzaitis pradėjo dirbti miesto Kapitalinės statybos skyriuje, prieš dabartinį „Šiaulių“ viešbutį buvo statomas didžiulis, ano metu masteliais, Vilniaus g. 100 namas, prasidėjo Draugystės prospekto užstatymas.
P. Cvirkos, Mickevičiaus, Vytauto gatvių ir jungiamajame P. Cvirkos bei Vytauto gatvių take statyba vyko be kompromisų — buvo griaunami trukdantys prastos išvaizdos vieno-dviejų aukštų gyvenamieji namai ir formuojami naujieji Šiauliai.
B. Guzaitis mena, jog tai buvo nelengva našta miestui, nes 10-20 procentų naujo ploto turėjo būti skiriama iš griaunamų namų iškeldintiems gyventojams. Tačiau tikslas buvo konkretus — kuo greičiau praplėsti miesto teritoriją ir statybą perkelti į pietinę dalį.
Patvirtinus naują miesto generalinį planą, pradėta senos serijos stambiaplokščių namų statyba tarp Tilžės, Aukštabalio ir Statybininkų gatvių, šis mikrorajonas pavadintas Taškentu. Jį statant lygiagrečiai buvo ruošiamasi statyboms Lieporiuose.
Buvo siekiama kuo greičiau paruošti projektą ir užstatyti teritoriją tarp Kalinausko ir Vilkaviškio gatvių. Čia statant pasinaudota Šiauliuose dislokuotų dalinių lėšomis, jų turima statybos įranga, darbo jėga, ir nugriovus menkaverčius vienaaukščius gyvenamuosius pastatus, kilo Šimšė.
Dainų parkas turėjo tęstis iki Tilžės gatvės
Įpusėjus Lieporių rajono statybai, buvo koreguojamas miesto generalinis planas ir įgyvendinama tolimesnė gyvenamųjų namų statybos kryptis. Buvo numatyta, kad sekantis rajonas turėtų būti Dainai, o perspektyvoje — Gytariai.
Sudarant šios dalies planą, tarp Tilžės, Gardino, Architektų, ir dabartinės J. Jablonskio gatvės buvo suplanuotas parkas, kuris turėjo priglusti prie pat Tilžės gatvės.
„Miesto vientisumą skaldė aukštos įtampos linija ir dešiniojoje Tilžės gatvės pusėje tarp J. Jablonskio ir Gardino gatvių buvusi ištisa eilė medinių pastatų (vadinama Besarabija). Man ir Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui Zenonui Sabaliui architektams pavyko įrodyti šioje dalyje pakeisti generalinį planą. Nugriovus medinukus, išilgai Tilžės gatvės pastatyti nauji daugiabučiai, atsirado Profesinė mokykla, Teniso kortai“, — prisiminė B. Guzaitis.
Anot jo, taip panaikintas ryškus miesto suskaidymas ir sudarytas kompaktiškesnis įvaizdis. B. Guzaitis tai vadina architektūrine pergale. Be atodairos griaunant senus, menkaverčius namus buvo formuojamas naujas miestas.
Kad pasirinkta kryptis buvo teisinga kryptis, pasak B. Guzaičio, rodo Panevėžio pavyzdys: panevežiečiai griežčiau laikėsi griovimo normų, prie gatvių palikdavo vienaaukščius namus ir už jų statė daugiabučius. Atgavus Nepriklausomybęs, nenugriauti namai tapo privatūs ir ištaisyti architektūrinių klaidų mūsų kaimynams buvo neįmanoma.
Platūs užmojai
Gyvenamųjų namų, švietimo, kultūros, komunalinių objektų statyba kasmet augo. 1975-1985 mieste per metus buvo pastatoma iki 24-25 000 kvadratinių metrų naudingo ploto arba 400-480 (60 kvadratinių metrų) butų.
Praktiškai kasmet iškildavo vaikų lopšelis-darželis, kas kelerius metus — vidurinė mokykla, kas penkmetį — kultūros ar sveikatos kompleksas, kino teatras.
Sparčiai augo naujos pramonės įmonės („Tauras“, “Nuklonas“, padangų restauravimo gamykla, odos galanterijos fabrikas, “Venta“, “Naijoji rūta“), gamybos plotus didino senosios (“ Elnias, Stumbras, “Verpstas“.
Augant pramonei reikėjo specialistų, 1959 metais atidarytas KPI Šiaulių vakarinis fakultetas, vėliau jam pastatytas pastatas Vilniaus gatvėje.
1980-1985 gyventojų skaičius artėjo prie 150 000. Augant miestui teko ne tik rekonstruoti I vandenvietę, bet ir išplėsti II vandenveitės stotį Birutės gatvėje, o 1963-1968 pastatyti miesto valymo įrengimai.
CITATA: „Šiaulius reikėjo atstatyti kuo greičiau, tad buvo statoma skubotai ir pigiai, dažnai nekokybiškai.
NUOMONĖ: „Kad ir kiek bepeiktume tarybinius metus, per juos iškilo naujieji Šiauliai. Dabar, rinkos statybos laikais, kaip grybai dygsta tik prekybos centrai-dėžės. Pastatytas tik vienintelis miestui reikalingas objetas — arena“, — nuomonę išsakė Bronislovas Guzaitis.
STATYBOS: Apie 1972-uosius metus pradėta ruošti vieta Lieporių mikrorajono statybai.
BESARABIJA: Pietinėje Tilžės gatvės dalyje palei kelią dar 1952 metais rikiavosi mediniai namai ir šis kvartalas vadintas Besarabija.
ŠIAULIAI: Vilniaus apie 1980-uosius. Kairėje — Prekybos namai (universalinė parduotuvė), dešinėje — buvę Karininkų rūmai (dabar — Šiaulių apylinkės teismas). Tarp jų ir kylančio devynaukščio po kurio laiko atsiras „Buratinas“.
„Aušros“ muziejaus fondų nuotr.
Jono TAMULIO ir Giedriaus BARANAUSKO reprod.