Šiau­lie­čių ku­ria­ma įran­ga – ir atominei elektrinei, ir namams

Šiau­lie­čių ku­ria­ma įran­ga – ir atominei elektrinei, ir namams

PA­GA­MIN­TA ŠIAU­LIŲ RE­GIO­NE

Šiau­lie­čių ku­ria­ma įran­ga – ir atominei elektrinei, ir namams

Šiau­liuo­se prieš 28-erius me­tus įkur­ta įmo­nė „Sal­da“ se­niai per­žen­gė ne tik Lie­tu­vos, bet ir Eu­ro­pos ri­bas. Šiau­lie­čių pa­ga­min­tos vė­di­ni­mo sis­te­mos vei­kia ato­mi­nė­se elekt­ri­nė­se, oro uos­tuo­se, eks­po­zi­ci­jų cent­ruo­se, li­go­ni­nė­se, vieš­bu­čiuo­se, gy­ve­na­mo­sio­se pa­tal­po­se ir biu­ruo­se – nuo Nor­ve­gi­jos iki Jung­ti­nių Ara­bų Emy­ra­tų, nuo In­di­jos iki Pie­tų Ame­ri­kos. Dau­giau ne­gu 400 dar­buo­to­jų tu­rin­ti įmo­nė šian­dien gy­ve­na po­ky­čių lai­ko­tar­pį.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@ skras­tas.lt

Pa­keis­tas ga­my­bos po­bū­dis pa­di­di­no apim­tis

UAB „Sal­da“ vyk­dantysis di­rek­to­rius Ai­das Še­ti­kas pa­ly­di į ga­my­bi­nes pa­tal­pas. Ga­vę po ryš­kias­pal­vę lan­ky­to­jo lie­me­nę, gau­na­me ir pro­gą pa­ma­ty­ti, kur ku­ria­mi vė­di­ni­mo įren­gi­niai na­mams, biu­rams ir uni­ka­lios vė­di­ni­mo sis­te­mos di­džiu­liams ob­jek­tams.

Praei­na­me įmo­nės val­gyk­lą, kve­pian­čią pie­tu­mis, ne vie­ną ka­vos apa­ra­tą. Įmo­nė­je dar yra spor­to sa­lė.

Ga­my­bos pro­ce­sas neiš­ma­nan­čiam at­ro­do kaip įvai­rių for­mų pjaus­ty­mas la­ze­riu ar iš­kir­ti­mas, ma­žes­nių ir di­des­nių da­lių su­jun­gi­mas į vie­ną. A. Še­ti­kas šyp­so­si, pa­klaus­tas, ar ga­my­bo­je dir­ba daug mo­te­rų. Dau­gu­ma – vy­rai, bet kai ku­riuo­se ga­my­bos eta­puo­se dau­gė­ja mo­te­rų. Va­do­vas pa­gi­ria jų kruopš­tu­mą.

A. Še­ti­kas ro­do ga­my­bos li­ni­ją, ku­rio­je šie­met pa­kei­tė ga­my­bos prin­ci­pą ir tai lei­do pa­di­din­ti pa­jė­gu­mus 30–40 pro­cen­tų. Ga­my­bos li­ni­ja vei­kia tar­si kon­ve­je­ris, kai pro­duk­tas ga­mi­na­mas eta­pais, kol li­ni­jos pa­bai­go­je pa­sie­kia ga­lu­ti­nį vaiz­dą. Anks­čiau nuo pra­džios iki pa­bai­gos dar­bas bū­da­vo at­lie­ka­mas vie­no­je vie­to­je.

Ga­my­bi­nės, san­dė­lia­vi­mo ir biu­ro pa­tal­pos uži­ma apie 40 tūks­tan­čių kvad­ra­ti­nių met­rų. Ne­se­niai įreng­ta ty­ri­mų la­bo­ra­to­ri­ja, ku­rio­je iš­ban­do­mi ga­mi­niai ypač ekst­re­ma­lio­mis są­ly­go­mis – nuo 35 laips­nių šal­čio iki 40 laips­nių karš­čio ir pa­na­šio­mis.

A. Še­ti­kas pra­vė­rė sto­ras, nuo išo­ri­nių gar­sų izo­liuo­tos ty­los ka­me­ros du­ris. Čia su­sta­ty­ta gar­so fik­sa­vi­mo įran­ga, mik­ro­fo­nai, ma­tuo­ja­mas įren­gi­nių ke­lia­mas triukš­mas. Už­da­rius ka­me­ros du­ris, ab­so­liu­čio­je ty­lo­je ga­li iš­girs­ti tik sa­vo kvė­pa­vi­mą.

„La­bo­ra­to­ri­ja yra ak­re­di­ta­vi­mo pro­ce­so vi­du­ry­je, – paaiš­ki­na A. Še­ti­kas. – Ki­tų me­tų pir­mą­jį ket­vir­tį pla­nuo­ja­me, kad šis pro­ce­sas bus baig­tas ir la­bo­ra­to­ri­ja tu­rės tre­čios ša­lies pri­pa­žin­tą ne­prik­lau­so­mos la­bo­ra­to­ri­jos sta­tu­są, ga­lės at­lik­ti ma­ta­vi­mus ir pa­teik­ti ser­ti­fi­ka­tus. Ta­da pa­siū­ly­si­me šią pa­slau­gą rin­ko­je pla­čiau.“

La­bo­ra­to­ri­jos veik­la už­sii­ma nau­jai įkur­ta įmo­nė, la­bo­ra­to­ri­jai skir­tas at­ski­ras pa­sta­tas.

Kon­cent­ra­ci­ja – į ga­my­bą

„Sal­dos“ vyk­dantysis di­rek­to­rius A. Še­ti­kas sa­ko, kad įmo­nei šie me­tai – po­ky­čių ir nau­jų at­ra­di­mų lai­ko­tar­pis:

– No­ri­me su­si­fo­ku­suo­ti į tas veik­las, ku­rios mums se­ka­si ge­rai. Mū­sų su­pra­ti­mu, fo­ku­sa­vi­ma­sis – ži­no­ji­mas, ko tik­rai ne­da­ry­si­me.

Mes dir­bo­me su la­bai daug klien­tų – ir did­me­ni­nin­kais, ir maž­me­ni­nin­kais, ir pri­va­čiais as­me­ni­mis. Su­si­da­rė ne­pa­lan­ki ter­pė, kai pa­tys kon­ku­ruo­da­vo­me su sa­vo pa­grin­di­niais klien­tais – par­tne­riais did­me­ni­nin­kais, ku­rie už­sii­ma mū­sų įran­gos par­da­vi­mu, ap­tar­na­vi­mu, prie­žiū­ra ir kon­sul­ta­vi­mu.

Bu­vo ki­lu­si di­le­ma, kuo bū­ti – ga­my­bi­ne ar pre­ky­bi­ne or­ga­ni­za­ci­ja? Nusp­ren­dė­me, kad mes no­ri­me fo­ku­suo­tis į ga­my­bą, nes tai ge­riau­siai mo­ka­me ir ta­me ma­to­me di­džiau­sią pri­dė­ti­nę ver­tę.

Šie­met at­si­sa­ki­nė­jo­me sa­vo pre­ky­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų ar­ba jas ma­ži­no­me, gry­ni­no­me par­tne­rių tink­lą. Mez­ga­me nau­jus nau­jus san­ty­kius su įmo­nė­mis, ku­rios ga­li par­duo­ti mū­sų pro­duk­ci­ją.

At­ran­da­me daug nau­jų da­ly­kų ir nu­stem­ba­me, kiek dar ne­ži­no­jo­me šia­me vers­le. Pa­ži­ni­mo džiaugs­mas yra la­bai įdo­mus.

– Ką at­ra­do­te?

– Yra toks ka­lam­bū­ras: klien­to pa­tir­tis – tai ne Vy­riau­sy­bės po­kal­bių įra­šas, taip leng­vai neišt­rin­si.

Žmo­nės, nu­si­pir­kę daik­tą, ti­ki­si, kad jis ge­rai veiks, ir vi­si sten­gia­si, kad taip bū­tų, bet gam­to­je 100 pro­cen­tų neeg­zis­tuo­ja. Kai nu­tin­ka bė­da, kur kreip­tis? Jei­gu par­da­vei daik­tą ki­ta­me mies­te, o ta­vo žmo­nės – Šiau­liuo­se, kol jie nu­vyks ap­žiū­rė­ti, įver­tin­ti, praeis dau­giau lai­ko. Ši pa­tir­tis klien­tams ne­ma­lo­ni, to­dėl kei­čia­mės ir ser­vi­so sri­ty­je. Tu­ri­me par­tne­rius, ku­rie at­lie­ka ga­ran­ti­nį ap­tar­na­vi­mą, vyk­do prie­žiū­rą vi­so­je Lie­tu­vo­je ir rea­guo­ja per 24 va­lan­das.

– Jau­čia­te išau­gu­sį jū­sų ga­mi­nių po­rei­kį?

– Mes tu­ri­me du ga­mi­nių ti­pus. Vie­ni – stan­dar­ti­niai, ku­rie nau­do­ja­mi ma­žo­se ir vi­du­ti­nė­se pa­tal­po­se. Jų ga­my­bos pa­jė­gu­mai išau­gę la­biau ne­gu ge­ba­me par­duo­ti.

Ki­ti – di­de­li pro­jek­ti­niai ga­mi­niai pa­gal už­sa­ky­mą oro uos­tams, ga­myk­loms, di­de­liems pre­ky­bos cent­rams ar kon­cer­tų sa­lėms. Šio­je sri­ty­je tu­ri­me di­des­nę pa­klau­są ne­gu ge­ba­me įgy­ven­din­ti. Mū­sų no­ras – su­si­ba­lan­suo­ti šias ga­my­bi­nes da­lis.

– Kaip at­ro­do jū­sų ga­mi­nių kū­ry­bos pro­ce­sas?

– Kū­ry­ba – klai­dų da­ry­mas ir mo­ky­ma­sis ir jų. Per 28-erius me­tus jau su­kaup­ta pa­tir­ties.

Tar­ki­me, yra pro­jek­tas sta­ty­ti tam tik­ro dy­džio fab­ri­ką. Įver­ti­ni, ko­kio oro srau­to rei­kės, ko­kios yra kli­ma­ti­nės są­ly­gos, triukš­mo ly­gis ir taip to­liau. Konk­re­čios spe­ci­fi­ka­ci­jos virs­ta do­ku­men­ta­ci­ja, brė­ži­niais de­ta­lių, ku­rias rei­kia iš­pjau­ti la­ze­riu ar iš­kirs­ti kir­ti­mo stak­lė­mis. Vė­di­ni­mo sis­te­ma pa­ga­mi­na­ma ir pa­ten­ka į ob­jek­tą.

Ti­pi­nių daik­tų kū­ri­mo pro­ce­sas pa­na­šus, tik tu­ri įver­tin­ti rin­kas, kad stan­dar­ti­zuo­tą ga­mi­nį ga­lė­tum par­duo­ti ir Len­ki­jo­je, ir Pran­cū­zi­jo­je, ir Skan­di­na­vi­jo­je.

Ne­no­ri mo­ty­va­ci­jos per bai­mę

– Ar jūs, kaip ki­tos įmo­nės, su­si­du­ria­te su dar­buo­to­jų trū­ku­mu, jų kva­li­fi­ka­ci­jos sto­ka?

– Ras­ti dar­buo­to­jų – vie­na, ras­ti tin­ka­mų – ki­ta, ras­ti tin­ka­mų ir ge­rų – tre­čia. No­ri­me ge­rų dar­buo­to­jų, ku­rie no­rė­tų ir ge­bė­tų at­lik­ti su­tar­tas funk­ci­jas. La­bai svar­bu, kad bū­tų lai­ko­ma­si sa­vo žo­džio, įsi­pa­rei­go­ji­mo ir kad bū­tų pa­da­ry­ta ge­rai, ko­ky­biš­kai. Pa­gei­dau­ti­na – iš pir­mo kar­to.

Kai ran­di to­kius žmo­nes, gy­ve­ni­mas iš kar­to pa­leng­vė­ja.

– Šie­met Šiau­lių pre­ky­bos, pra­mo­nės ir ama­tų rū­mai įtei­kė „Sal­dai“ pir­mos vie­tos ap­do­va­no­ji­mą už di­džiau­sią mo­ka­mą vi­du­ti­nį at­ly­gi­ni­mą di­de­lių įmo­nių gru­pė­je. Gal tu­ri­te ir dar­buo­to­jų mo­ty­va­vi­mo sis­te­mą?

– Su­ta­rė­me su žmo­gu­mi, ko­kį dar­bą jis dirbs, su­ta­rė­me at­ly­gį, o jis ne­dir­ba, nes rei­kia pa­pil­do­mai mo­ty­vuo­ti? Kas yra mo­ty­va­ci­ja? No­ras kaž­ko siek­ti ar­ba bai­mė kaž­ko ne­tek­ti. Mes la­bai ne­no­rė­tu­me, kad mo­ty­va­ci­ja bū­tų per bai­mę: ne­duo­siu pre­mi­jos, ne­mo­kė­siu da­lies at­ly­gi­ni­mo. Tai – blo­ga mo­ty­va­ci­ja.

Kai žmo­gus pa­da­ro dau­giau ne­gu bu­vo su­tar­ta, taip, mes jį ga­li­me pa­ska­tin­ti, bet pa­pil­do­mai mo­ty­vuo­ti, kad jis at­lie­ka sa­vo su­tar­tą dar­bą...

Sten­gia­mės pa­da­ry­ti aiš­kią ap­mo­kė­ji­mo sis­te­mą. Ir vi­siems vie­no­dą, nes ne­no­ri­me di­de­lio ato­trū­kio įmo­nė­je.

Yra dvi ap­mo­kė­ji­mo sis­te­mos: lai­ki­nė (va­lan­di­nė) ir pa­rei­gi­nė. Žmo­nės, ku­rie dir­ba ga­my­bo­je, ku­rių dar­bas yra at­lik­ti už­duo­tis, skir­tas meist­rų, su­pla­nuo­tas pla­nuo­to­jų, gau­na at­ly­gį už va­lan­das, ku­rias dir­ba. Jų ga­li­my­bės pa­si­kel­ti at­ly­gį pri­klau­so nuo ka­te­go­ri­jų: pra­de­du kaip mo­ki­nys, pa­meist­rys, iš­moks­tu dau­giau ir ga­liu nau­do­ti dau­giau įran­kių – va­lan­di­nis at­ly­gis kei­čia­si, iš­moks­tu dar dau­giau – ga­liu tap­ti ope­ra­to­riu­mi, ku­ris val­do su­dė­tin­gus me­cha­niz­mus ir taip to­liau.

Ad­mi­nist­ra­ci­jo­je yra pa­rei­gi­nis at­ly­gi­ni­mas. Bet jei­gu dar­buo­to­jas tu­ri idė­jų, kaip pa­ge­rin­ti pro­ce­są, su­kur­ti pa­pil­do­mą nau­dą, ver­tę, mes pa­si­ry­žę jį pa­ska­tin­ti.

Iš vals­ty­bės rei­kia sta­bi­lu­mo

– Įmo­nė dau­giau­sia dir­ba su už­sie­nio par­tne­riais?

– Ačiū Die­vui, kad už­sie­ny­je. Kai tu­ri ge­rus par­tne­rius, yra leng­viau, bet pa­ti Lie­tu­vos rin­ka la­bai sun­ki, daug sta­ty­bų vė­luo­ja, tur­būt vė­luo­ja at­si­skai­ty­mai. Mes to­je gran­di­nė­je esa­me tik ma­ža da­lis.

– Gal kal­ta lie­tu­viš­ka vers­lo kul­tū­ra? Ar rin­ka per ma­ža?

– Yra ir ma­žes­nių ar pa­na­šaus dy­džio rin­kų, ku­rio­se ge­ba­ma tvar­ky­tis. Ma­nau, kad yra men­ta­li­te­to ir kul­tū­ros klau­si­mas. Žmo­nės nė­ra lin­kę lai­ky­tis duo­to žo­džio ir įsi­pa­rei­go­ji­mo.

Žy­dai, iš­ves­ti Mo­zės, klai­džio­jo po dy­ku­mą 40 me­tų ne dėl to, kad pa­si­kly­do, o dėl to, kad rei­kė­jo pa­si­keis­ti dviem kar­toms, kad tre­čia kar­ta ne­pri­si­min­tų bu­vu­si ver­gais. Ma­nau, pas mus vyks­ta tas pa­ts pro­ce­sas. Kai so­viet­me­čiu žmo­nės vo­gė deš­ras iš mė­sos kom­bi­na­to, tai bu­vo kaip re­zis­ten­ci­ja. Ap­gau­ti, vog­ti bu­vo nor­ma­lu, net did­vy­riš­kas poel­gis.

Kai ateis jau­no­ji kar­ta, bus ki­to­kia vers­lo lo­gi­ka ir vers­lo eti­ke­tas. Ir duo­tas žo­dis bus svar­bes­nis už ta­vo fi­nan­si­nę ge­ro­vę.

– Gal vals­ty­bės po­žiū­ris į vers­lą taip pat tu­ri įta­kos vers­lo kul­tū­rai?

– Aš net ne­ži­nau, koks da­bar yra vals­ty­bės po­žiū­ris. Sun­ku su­pras­ti.

Mes esa­me Lie­tu­vos in­ži­ne­ri­nės pra­mo­nės aso­cia­ci­jos na­riai, daž­nai su ko­le­go­mis dis­ku­tuo­ja­me šia te­ma. At­sa­ky­mas daž­nai anek­do­ti­nis – jums pa­dė­ti ar ne­truk­dy­ti? Pa­gal­bos ne­si­ti­ki­me jau dau­ge­lį me­tų, mums už­tek­tų, kad bent ne­truk­dy­tų. Net­ruk­dy­mas yra su­si­jęs su sta­bi­lu­mu. Rei­kia, kad bū­tų sta­bi­lūs ir su­pran­ta­mi įsta­ty­mai.

Mes dir­ba­me pro­jek­ti­nė­je ap­lin­ko­je, ku­ri pa­si­žy­mi sa­vo ne­sta­bi­lu­mu. Yra po­sa­kis: už­baig­ti pro­jek­tą lai­ku, tai tas pa­ts, kas vaikš­čio­ti van­de­niu – abu ob­jek­tai tu­ri bū­ti už­šal­dy­ti. Kai van­duo už­šal­dy­tas, ga­li juo vaikš­čio­ti, kiek no­ri. Kai pro­jek­tas už­šal­dy­tas, jį ga­li baig­ti lai­ku.

Jei­gu Lie­tu­vos įsta­ty­mi­nė ba­zė bū­tų už­šal­dy­ta bent 10–15 me­tų, vers­las ga­lė­tų pri­si­tai­ky­ti ir gau­ti nau­dą. O kai nuo ka­den­ci­jos iki ka­den­ci­jos... Kai kiek­vie­nas atė­jęs tu­ri vis ge­res­nę idė­ją, su­vei­kia san­tech­ni­ko sind­ro­mas. Ži­not, ką tai reiš­kia? Atei­na san­tech­ni­kas keis­ti vamz­džių: „Jė­zus, Ma­ri­ja, kas čia taip pa­da­rė? Vi­siš­ka ne­są­mo­nė!“. Vi­si ku­rie da­rė prieš ma­ne – da­rė blo­gai, aš vie­nin­te­lis ži­nau, kaip.

Dėl ko iš­ke­lia žmo­nės vers­lus iš Lie­tu­vos? Dėl to, kad yra ne­sta­bi­lu ir ne­sup­ran­ta­ma, tu ne­ga­li pro­gno­zuo­ti. Pa­vyz­džiui, Olan­di­jo­je mo­kes­ti­nė įsta­ty­mi­nė ba­zė ne­si­kei­čia nuo „East In­dia“ lai­kų, kai bu­vo su­kur­ta pir­mo­ji pa­sau­ly­je ak­ci­nė bend­ro­vė. Ten priim­ti įsta­ty­mai vis dar vei­kia ir ga­lio­ja, ap­lin­ka yra aiš­ki ir su­pran­ta­ma. Mes no­rė­tu­me bent jau tiek.

Nes­pė­jo­me pa­si­keis­ti vi­sų vers­lo val­dy­mo sis­te­mų pe­rei­nant nuo li­to prie eu­ro, pa­keis­to PVM, da­bar lau­kia at­ly­gi­ni­mų per­skai­čia­vi­mas. Mes tu­ri­me ne gal­vo­ti, kaip da­ry­ti vers­lą, o sek­ti po­ky­čius ir ban­dy­ti prie jų pri­si­tai­ky­ti, kad ne­nu­si­ženg­tu­me, nes ins­ti­tu­ci­jų – kont­ro­liuo­jan­čių ir bau­džian­čių – tur­būt neuž­tek­tų nė me­tų su kiek­vie­na pa­si­šne­kė­ti.

In­ži­nie­riams rei­kia iš­šū­kių

– Ar tai, kad esa­te įsi­kū­rę Šiau­liuo­se – mi­nu­sas ar pri­va­lu­mas?

– Di­džio­ji da­lis įmo­nių Šiau­liuo­se ne­ku­ria sa­vo pro­duk­to, jos at­lie­ka pa­slau­gas: ap­dir­ba, ap­do­ro­ja, su­ren­ka. Jei­gu atei­ni į kom­pa­ni­ją, ku­ri ga­mi­na daik­tą ki­tam, in­ži­nie­riaus dar­bas la­bai pri­mi­ty­vus – pri­žiū­rė­ti, kur­ti ne­be­rei­kia. Tiems, ku­rie tu­ri in­ži­ne­ri­nę gys­le­lę, tai neį­do­mu, jie bė­ga į Kau­ną ar Vil­nių.

Šiau­liuo­se trūks­ta in­ži­ne­ri­nio po­ten­cia­lo, to­dėl ras­ti žmo­gų su in­ži­ne­ri­niu iš­si­la­vi­ni­mu ir ge­bė­ji­mu, su­dė­tin­ga. Dek­la­ruo­ja­ma, kad jų rei­kia, bet ne­ge­ba­me jų iš­lai­ky­ti.

Mes sten­gia­mės, kad „Sal­do­je“ in­ži­nie­riai tu­rė­tų iš­šū­kių ir ga­lė­tų sa­ve rea­li­zuo­ti.

– Ar jus ne­ra­mi­na tai, kad Šiau­lių uni­ver­si­te­te ne­liks in­ži­ne­ri­nių stu­di­jų?

– Aš esu skep­tiš­kas dėl uni­ver­si­te­tų ar jų fi­lia­lų Šiau­liuo­se, Pa­ne­vė­žy­je. Ge­riau vie­nas ge­ras uni­ver­si­te­tas, ne­gu de­šimt ne­vy­ku­sių. Kai tu­ri ge­riau­sius spe­cia­lis­tus, ge­riau­sius re­sur­sus ir ga­li pa­reng­ti kva­li­fi­kuo­tus dar­buo­to­jus, tai daug ge­riau, ne­gu tu­rė­ti vi­du­ti­ny­bes, iš­mė­ty­tas po Lie­tu­vą.

Žmo­nės iš­va­žiuo­ja iš Šiau­lių, pa­si­mo­ko, jiems nie­kas ne­truk­do grįž­ti.

– Kaip įsi­vaiz­duo­ja­te įmo­nę, tar­kim, po de­šim­ties me­tų? Kaip vers­lą pa­lies glo­ba­li­za­ci­ja?

– Bū­si­me pa­lies­ti in­dust­ria­li­za­ci­jos, Ket­vir­to­sios pra­mo­nės re­vo­liu­ci­jos. Lie­tu­vo­je tai dar tik ma­din­gi žo­džiai, bet ji neiš­ven­gia­ma.

Lie­tu­va sens­ta, žmo­nių ma­žė­ja. Jei­gu at­si­vė­ru­sios de­mog­ra­fi­nės sky­lės neuž­pil­dy­si­me imig­ran­tais, kitas ke­lias – ro­bo­tai. Ku­riuo ke­liu nueis Lie­tu­va? Ma­nau, kad bus ir vie­no, ir ki­to.

Mes gau­na­me vi­so­kių pa­siū­ly­mų, bet ne­tu­ri­me no­ro kaž­kam par­si­duo­ti ar į kaž­ką įsi­lie­ti, žiū­ri­me kaip į vers­lą, ku­ris bu­vo su­kur­tas Šiau­liuo­se ir tu­rė­tų gy­vuo­ti Šiau­liuo­se.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vė­di­ni­mo įran­gą – nuo stan­dar­ti­nių iki su­dė­tin­gų uni­ka­lių sis­te­mų – šiau­lie­čiai eks­por­tuo­ja dau­giau ne­gu į 30 pa­sau­lio ša­lių.

UAB „Sal­da“ vyk­dan­ty­sis di­rek­to­rius Ai­das Še­ti­kas sa­ko, jei­gu Lie­tu­vos įsta­ty­mi­nė ba­zė bū­tų už­šal­dy­ta bent 10–15 me­tų, vers­las ga­lė­tų pri­si­tai­ky­ti, nes da­bar ten­ka nuo­lat sek­ti po­ky­čius, kad ne­nu­si­ženg­tum.

UAB „Sal­da“ ga­my­bos, san­dė­lia­vi­mo ir biu­ro pa­tal­pos uži­ma apie 40 tūks­tan­čių kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to.

Įmo­nė­je dir­ba per 400 dar­buo­to­jų.

Ša­lia ga­my­bi­nių pa­tal­pų – poil­sio zo­na.

Prieš 28-erius me­tus įkur­tai įmo­nei „Sal­da“ šie me­tai – di­džiu­lių po­ky­čių me­tai.