Naujausios
Senovinį luotą primins meistro kūrinys
Dirvonėniškis (Šiaulių rajonas) Vladas Sutkus skaptuoja luotą – tokį, kokiu plaukiojo prie Nelindos ežero kadaise gyvenę žmonės. Tokį, koks rastas šiame ežere.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Daromas iš liepos
Atlikęs kasdienius ūkio darbus, medžio drožėjas Vladas Sutkus savosios sodybos kieme Dirvonėnuose ima darbuotis prie būsimo luoto. Anot jo, „pribėgdamas“, nes tuo pačiu metu iš medžio jis daro ir paminklą, kuris stovės tragišką šio krašto istorijos puslapį menančioje vietoje.
Luotas daromas toks, kokį Vlado sūnus Gediminas pernai rado šalia gimtosios sodybos tyvuliuojančiame Nelindos ežere. Tik dėl radinio ilgio ne viskas aišku, nes vienas radinio galas yra nupuvęs.
Meistras mano, kad toje vietoje, kurioje buvo padaryti suoliukai, buvo krašteliai – savotiški balansyrai, tartum katamarano. Jie bus ir šiame. Gražiai uždengti tuščiaviduriai, kad luotas lengvesnis būtų.
Po suoliukais bus daromos ertmės, kad lietaus ar kitoks vanduo subėgtų į vieną vietą. Tada jį bus lengviau išsemti, kad nepūdytų luoto.
Luotas daromas iš liepos. Jos gauti padėjo Eimantas Alsys, Kuršėnų miškų urėdijos Paežerių girininkijos girininkas. Dirvonėnuose lentpjūvę turintis Ričardas Kybartas davė transportą medienai atvežti. Ši įmonė liepą ir paruošė tolimesniam meistro darbui – nupjovė rąsto viršų ir apačią.
Buvo ketinta luotą daryti iš ąžuolo. Šios medienos žadėjo paaukoti Aleksas Abromavičius, Joniškio miškų urėdijos vadovas. Tačiau meistras sumetė, kad tą ąžuolą parvežti į Dirvonėnus gali kainuoti per brangiai.
Pravertė seni įrankiai
V. Sutkus gerokai pavargo, kol susirado jo sumanymui būtinus įrankius – tokių prekybos centruose nebesurasi. Sužinojo, kad juos turi dirvonėniškis Rimas Lukošius. Pasiskolino.
Dabar pagrindiniu jo įrankiu tapo pasiskolintoji vedega – kirvis lenktais ašmenimis, skirtas loviams, geldoms skobti. Na o šis senas įrankis metaline rankena skirtas drožti, dugnui išlyginti.
Dirvonėniškis žino, kad darantys luotą seniau jo dugną apdegindavo. Ketina tuo pasirūpinti ir Vladas, bet dar tiksliai nežino, kaip tai daroma. Dar trūksta informacijos.
Derva nebus naudojama. Luoto vidų tik reikės primirkyti kokiu nors aliejumi.
V. Sutkus sako, jog kaip luotą bedžiovintum, vėliau jis plaukdamas „mėtysis“ į šalis. Reikės pasirūpinti jo konstrukcija, kokiu nors „įtempimu“.
Pradėjęs darbuotis, pirmiausia meistras skubėjo išimti liepos šerdį, kad ji, traukdamasi ir džiūdama, nesprogdintų medienos.
Luotą ketina daryti poros centimetrų storio bortais, kad prireikus ir panešti nebūtų sunku.
Seniau luotą savininkas laikydavo pakrantėje arba net parsinešdavo namo. V. Sutkui teks pasukti galvą, kaip saugoti savąjį dirbinį. Gali tekti statyti kokią nors stoginę, kad naujojo luoto neveiktų sniegas, lietus, saulė.
Radinys guli dugne
Nelindos ežero pakraštyje įsiruošdamas žvejybos vietą, apipuvusį luotą dugne rado Gediminas Sutkus.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojai, apžiūrėję luotą, nustatė, kad jam gali būti tūkstantis metų.
Muziejininkai tvirtina, kad Lietuvoje išlikę vos keletas panašių luotų, bet lėšų jiems išsaugoti stokojama.
Nelindoje rastas luotas pernai buvo eksponuojamas Dirvonėnuose vykusioje amatų šventėje. Po šventės jis panardintas giliai į ežerą, kad oras jo neardytų.
Žmonėms greitai jį primins kitas – Vlado Sutkaus padarytas luotas.
Autoriaus nuotr.
DARBAS: Vladas Sutkus luotą daro tokį, koks rastas ežere.
ĮNAGIS: Šiuo įrankiu luotas skaptuojamas iš vidaus.
EKSPONATAS: 2012 metų rugpjūčio pradžia. Dirvonėnuose, amatų šventėje, eksponuojamas Nelindos ežere rastas luotas.