Senos kėdės tapo naujais baldais

Se­nos kė­dės ta­po nau­jais bal­dais

Jo­niš­kie­tė tau­to­dai­li­nin­kė, Ža­ga­rės gim­na­zi­jos dai­lės ir tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­ja Auš­ra Pet­raus­kie­nė sa­ko, kad se­nas kė­des ga­li­ma at­nau­jin­ti ir vėl sėk­min­gai nau­do­ti bui­ty­je. Tai ji įro­dė kar­tu su vie­nuo­lik­to­kais. Jie per­da­žė se­nas mo­kyk­li­nes kė­des ir pa­puo­šė jas ar­chi­tek­tū­ri­nių kū­ri­nių vaiz­dais pa­gal epo­chas. Bal­dai ne tik at­gi­jo, bet ir ta­po žai­dy­bi­ne švie­čia­mą­ja prie­mo­ne.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Auš­ros Pet­raus­kie­nės va­do­vau­ja­mi Ža­ga­rės gim­na­zi­jos vie­nuo­lik­tos kla­sės mo­ki­niai dar­bui pa­si­rin­ko se­nas, jau nu­ra­šy­tas mo­kyk­li­nes kė­des.

Jų iš­vaiz­da pa­si­kei­tė neat­pa­žįs­ta­mai, kai bu­vo per­da­žy­tos ir pa­puoš­tos ar­chi­tek­tū­ri­nių pa­sta­tų ar­ba jų de­ta­lių or­na­men­tais.

Dar­bui rei­kė­jo bal­tų da­žų, juo­dos spal­vos mar­ke­rių. Bal­ta ir juo­da spal­vos – kla­si­ka, be to, pie­ši­nys bal­ta­me fo­ne ge­riau­siai iš­ryš­kė­ja.

Pir­miau­sia kė­dės bu­vo pa­deng­tos da­žų sluoks­niu. Jei­gu vie­no sluoks­nio per ma­ža ar no­rė­tų­si, kad at­ro­dy­tų dai­liau, ne­per­siš­vies­tų, re­ko­men­duo­ja­ma už­tep­ti du sluoks­nius.

Ta­da, pa­sak mo­ky­to­jos A. Pet­raus­kie­nės, rei­kia paieš­ko­ti ar­chi­tek­tū­ros ele­men­tų, įdo­mių, įsi­min­ti­nų pa­sta­tų at­vaiz­dų, ku­riuos bū­tų ga­li­ma per­kel­ti ant kė­džių. Iš anks­to reik­tų pa­si­ruoš­ti es­ki­zų pieš­tu­ku, kad ran­ka la­biau įgus­tų ir bū­tų aiš­ku, kaip pie­ši­nys „gu­lės“ ant kė­dės, koks rei­ka­lin­gas mas­te­lis.

Kai kė­dės nu­džiūs­ta, pra­si­de­da kruopš­čiau­sias dar­bas – pa­gal es­ki­zą ant jų per­ke­lia­mas vaiz­das. Rei­kia pa­si­steng­ti, kad ran­kos ne­dre­bė­tų.

Pa­sak A. Pet­raus­kie­nės, dar­bus ga­li­ma pa­si­skirs­ty­ti. Jau­nuo­liai, ku­riems pieš­ti su­dė­tin­ga, kė­des nu­da­žė, ki­ti – pie­šė vaiz­dus.

Kaip ki­lo idė­ja kė­dės pa­puoš­ti ar­chi­tek­tū­ri­niais ele­men­tais ir sta­ti­niais?

„Pa­gal mo­kyk­li­nę pro­gra­mą mo­ko­mės skir­tin­gas epo­chas: ba­ro­ką, go­ti­ką, ro­ma­ni­ką, ro­ko­ką, re­ne­san­są, kla­si­ciz­mą. Kiek­vie­nas tu­ri sa­vą sti­lis­ti­ką. Mo­ko­mės tų lai­ko­tar­pių ar­chi­tek­tū­rą at­pa­žin­ti. Pie­ši­niai da­bar ne tik pri­me­na skir­tin­gus lai­ko­tar­pius, bet kė­des pri­kė­lė nau­jam gy­ve­ni­mui. Jos pa­sta­ty­tos prie dai­lės ka­bi­ne­to ir moks­lei­viai mėgs­ta ten pri­sės­ti“, – pa­sa­ko­jo mo­ky­to­ja ir tau­to­dai­li­nin­kė A. Pet­raus­kie­nė.

Vi­sa­da idė­jų ku­pi­na tau­to­dai­li­nin­kė iš­gar­sė­jo pra­dė­ju­si siū­ti lė­lės, an­ge­lus, pa­ska­ti­nu­si vi­są Ža­ga­rę per Vyš­nių fes­ti­va­lį puoš­tis ka­liau­sė­mis. Sa­vo iš­mo­ne ji už­de­ga ir mo­ki­nius.

Auš­ros PET­RAUS­KIE­NĖS nuo­tr.

Se­nos ne­be­nau­do­ja­mos kė­dės ta­po pa­trauk­lio­mis.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Idė­jų ku­pi­na tau­to­dai­li­nin­kė ir pe­da­go­gė Auš­ra Pet­raus­kie­nė sa­ko, kad pieš­da­mi ar­chi­tek­tū­ros ele­men­tus ant kė­džių mo­ki­niai ir pa­mo­ką iš­mo­ko, ir nau­din­gą dar­bą pa­da­rė.

Go­ti­kos ar­chi­tek­tū­ri­niais ele­men­tais pa­puoš­ta kė­dė.

Pa­ry­žiaus Die­vo Mo­ti­nos ka­ted­ros vaiz­das at­ro­do itin efek­tin­gai.

Ro­ma­ni­kos sti­liaus ar­chi­tek­tū­ri­niai ele­men­tai.

Pie­ši­niai ir už­ra­šai ant kė­džių pa­de­da mo­ky­tis apie ar­chi­tek­tū­ri­nius sti­lius ir epo­chas.