Naujausios
Portretas 4 kampuose
Sename vienkiemyje mūzos prabyla naktį
Nuošalus vienkiemis Žeimių kaime (Šiaulių r.), apsuptas ąžuolų ir senų obelų. Senas molio tvartas, ūkio pastatai ir prieš aštuoniasdešimt metų statyta troba apsamanojusiu stogu. Čia jau penkiolika metų gyvena subtilius paveikslus, šilku tapytas skaras, lėlės ir kitokias grožybes kurianti menininkė Daiva Gutparakienė.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Aplinka
Iš pradžių prie mašinos atbėga trys palaidi šunys, kieme sutinkame ūkiniais reikalais su kaimynu besitariantį Daivos sutuoktinį Justiną Gutparakį, į kurio tėvoniją prieš penkiolika metų atitekėjo šiaulietė Daiva. Netrukus, apsigobusi nerta žydra skara, svečių pasitikti išeina šeimininkė. Atsiprašo vos spėjusi nudirbti ryto darbus, kaip pati sako, „sutvarkyti pienus ir sūrius“.
Net nesinori eiti vidun, žvalgomės po seną sodą ir natūralią „džiunglišką“ aplinką. Dėl tos aplinkos pas Daivą vasaromis pilna žmonių, kartais aikčioja ir fotografuoja užsieniečiai, atvykę nusipirkti “natur produkt“ (šeimininkės spaustų sūrių, o kartais ir mušto sviesto).
Šioje aplinkoje dera keisti senų apsamanojusių akmenų alpinariumai su daug daug išbarstytų akmenėlių, po kuriais ir tarp kurių nuo vištų Daiva slepia gėlių sėklas ir sodinukus. Paukščiai — o jų ir dabar Gutparakiai laiko apie pusšimtį — čia vaikštinėja palaidi, o kaipgi kitaip? „Yra natūrali gamta, čia nepaskaičiuosi, čia lapė, čia šeškai nusineša, ir nieko nepadarys“, — sako Daiva.
Šeimininkė neslepia: kaimas reikalauja labai daug fizinės jėgos ir darbo. „Tik paskutiniais metais padedu kibirus ir pasižiūriu, kaip antys išskrenda. O taip, būdavo, skubu skubu ir nieko nepadarau. Nei kaimietė, nei miestietė — kantrybės neturiu“, — prisipažįsta.
Daiva savo, kad dabar iš ūkio darbų jai likę tik „pienai, sūriai ir varškės“, todėl galinti daugiau laiko skirti kūrybai. Už tai ji dėkinga savo vyrui Justinui. “Jis tolerantiškas, viskas kažkaip įvyko savaime, gal matydavo, kad man sunku“, — sako moteris.
Tapo naktimis
Einame į seną trobą su plytų grindiniu viduje. Maloniai šyla krosnis, prie jos padėtas kibiras vandens. Gutparakiai iki šiol autentiškoje troboje gyvena be patogumų, taigi darbo — tik sukis.
Užtat Daivos „tapybos“ prasideda vakare — nuo 10-11 valandos, kartais užtrunka ir iki 3-4 valandos nakties. “Viena, naktį niekas netrukdo, be to, veikia raminančiai“, — sako Daiva ir veda į savo atelje — nedidelį pereinamą kambariuką, kur svečių sako nelabai įsileidžianti.
Čia — privati zona, stovi molbertas, dažų buteliukai, teptukai, paprastai sienos nukabinėtos paveikslais . „Tik dabar vien vinikės, kaip gaila“, — nuliūsta Daiva. Visi jos darbai šiuo metu iškeliavę į parodą Šiaurės Lietuvos kolegijoje.
Lūžis
Baigusi aštuonias klases J.Janonio mokykloje, Daiva pasirinko studijas Telšių taikomosios dailės technikume. Po to dirbo dizainere ir dailininke įvairiose įmonėse Klaipėdoje, Šiauliuose.
Tačiau kai atsikėlė į vienkiemį, kai susilaukė sūnaus Justino, prapuolė darbuose. Prieš penkeris metus moteris pradėjo lankyti suaugusiųjų dailės studiją Šiauliuose, po to — Ginkūnuose.
Sako kūrybinio kelio pradžia Daiva laiko praėjusius Naujuosius metus, kai, išėjus Ginkūnų dailės studijos vadovei, ją pakvietė vadovauti studijai.
„Viskas įvyko vi-du-je, — išskiemenuoja Daiva, — Jaučiu, kad tai mano kūrybinio kelio pradžia. Atėjo laikas, kai nebeturiu į ką kreiptis, turiu galvoti pati“. O ką veikė visus tuos metus? Juk Daiva ir anksčiau buvo surengusi parodų? “Gal žaidžiau spalvomis, gal mokiausi, gal tobulėjau...“, — ieško žodžių moteris.
Dabar Daiva sako turinti tiek planų ir idėjų, tik diena per trumpa. Prie ko labiausiai linksta širdis? „Prie ko tik prisiliečiu, viskas patinka“. Nori tapyti, daryti interjerines lėles...
Daiva pakelia ant stalo vienintelę į parodą neišvežtą lėlę, kurią pavadino „Palikta“. Tai nebejauna jaunoji labai liūdnu veidu. “Matot, ji net laukiasi, — sako mums Daiva, rodydama pilvelį po tiuliu...— Man jos daugiausiai gaila“.
Apskritai su savo kūriniais menininkė sako turinti jautrų ryšį. „Jie sunkiai gimsta, kaip vaikai, sunku ir atsisveikinti“. Geriausiai ji jaučiasi, kol darbai kabo namie. Kiekviena paroda, darbų eksponavimas menininkei — didelis stresas.
Mūzos netyli
„Kai kimbi į darbą, nebematai nei nepritekliaus, kad trūksta pinigų, kad reikėtų palopyti stogą“, — sako Daiva. Ji užsimena, kad krizė tarsi nepalietė ir Dailės studijos. “Kai krizė siaučia, mūzos netyli, — juokiasi moteris, — Priešingai, kūryba atpalaiduoja“.
„Gerai ir masažas, bet masažas atpalaiduoja kūną, o kūryba — sielą, čia darosi gera“, — Daiva prideda ranką prie širdies.
Moteris kalba apie pastaruoju metu pasikeitusį požiūrį į gyvenimą ir laimę.
„Supranti — kur benulėksi, ką turi — tą turi“, — sako. O turinti ji šeimą, horizontą ir gražų saulėlydį, kurį gali stebėt tiesiai pro langą ir kurio jai daug kas pavydi, gražius rytus ir vakarus, žvaigždes, po kuriomis kartais įsitaiso nakvoti.
Daiva užsimena — gaila, kad netavažiavome vasarą, kai čia daug gėlių. Bet rudenį irgi savotiškai gražu.
„Ruduo — liūdniausias, bet kūrybingiausias laikas. Vasarą rankos nugrumba, o prieš tapant juodų darbų turi nedirbti, nes paskui nebesučiupinėji teptuko...“, — sako moteris iš vienkiemio po ąžuolais.
KŪRYBA: „Ruduo — liūdniausias, bet kūrybingiausias laikas. Vasarą rankos nugrumba, o prieš tapant juodų darbų turi nedirbti, nes paskui nebesučiupinėji teptuko...“, — sako Daiva Gutparakienė.
ŪKIS: Iki pietų Daiva užimta „pienais“ — slegia sūrius, traukina varškę, o vasaromis kartais tenka ir sviestą mušti.
PALIKTA: Daiva prisipažįsta turinti ypatingai jautrų ryšį su savo kūriniais. „Tai “Palikta“ — man jos labiausiai gaila“, — sako Daiva, pasakodama apie savo kūrybos lėlę.
ŠILKAS: Tapyba ant šilko. „Ūkyje neturiu kantrybės, tačiau prie paveikslų galiu prasėdėti ištisas valandas“, — sako Daiva.
Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr.
PORTRETAI: Daivai labiausiai patinka piešti portretus, kuriuose moterys — didelėmis akimis, šiek tiek panašios į Daivą. „Nuo savęs nepabėgs“, — juokiasi menininkė.
KOMPLEKTAS: Daivos ištapyti skėtis ir užrašų knygutė.4
D. Gutparakienės asmeninio archyvo nuotr.
CITATA: „Tik paskutiniais metais padedu kibirus ir pasižiūriu, kaip antys išskrenda.