Savo rankomis išpuoselėta sodyba širdžiai meilesnė

Savo rankomis išpuoselėta sodyba širdžiai meilesnė

Varganą lūšnelę pavertę jaukiais namais, skendinčiais žalumoje, šiupyliškiai (Šiaulių rajonas) Antanas ir Liongina Špinkiai ir dabar mano: ką savo rankomis pasidarysi — ir patikimiau, ir tvirčiau. Kad ir kukliau, svarbu, kad švaru ir tvarkinga visur būtų.

Virginija KIRNIENĖ

virginija@skrastas.lt

Nuo lūšnelės, bauginusios šiupyliškius

Šiupyliuose gimę, augę ir bendrą gyvenimą čia pradėję prieš 45 metus Liongina ir Antanas Špinkiai sako nemažai teko vargti, kad turėtų jaukią sodybą, kokia yra dabar.

„Juk nusipirkome tokią varganą ir šiukšlyne skendinčią bakūžę, kad prie jos esančioje stotelėje šiupyliškiai bijodavę ir autobuso laukti. Taip čia viskas buvo apleista ir nugyventa. Atkelti viską naujam gyvenimui prireikė ilgų metų“, — atsidūsta Liongina.

Atlyginimai buvę skurdūs, nors abu plušėjo tarybiniame ūkyje. Ant rankų — trejetas vienas už kitą mažesnių atžalėlių. Tad pirmiausia rūpėjo, sako Antanas, padorius namus įsirengti ir tik paskui dairytis, kaip ir kuo penkiolikos arų sklypą apsodinti. Be tvarto, kurį pats Antanas surentė gyvuliukams glaustis, prireikė ir ūkio pastatų, paskui ir garažo.

„Ką žmonikė sumanydavo, aš ir įgyvendindavau. Bet visą jaukumą sukūrė ir žalumon sodybą panardino tik ji, mano Lionikė“, — kratosi nuopelnų Antanas.

Patys sau dizaineriai

Pirmasis jos rūpestis, sako Liongina, — kaip kuo dailiau užsėti ir išpuoselėti veją. Mokėsi, kuo geriau ją tręšti. O paslaptis — kruopščiai ją laistyti, dažnai nupjauti. Tik kol jai žemę sukasė, šiukšles išvalė, abu susiriesdami plušo. Talkino ir jau ūgtelėję vaikai.

Ką sodinti, Liongina nesuko daug galvos: ką turėjo, tą žemėn tupdė — tradicines kaimo darželio gėles: kardelius, lelijas, našlaites, saulutes, serenčius. Kupliais žiedais sodybą puošiančias įvairių spalvų pelargonijas ir iki šiol pati sudaiginanti. Retesnėmis gėlių sėklomis ir su kaimynais pasidalijantys.

Kai užsigeidė svyrančių rožių kero, jį turguje nusipirko už karvutės parduotą pieną. Atsirado egzotiškosios kanos — irgi reikia. Nejučia atsirado ginkmedžiukų, tujų. Gebenė įsirangė į senutę obelį...

Nuo kaimynų atsitvėrė žemaūgių eglaičių gyvatvore — neturinti ko slėpti, juokiasi Liongina. Kartu ir erdvę išsaugojo, ir žaluma juos visus metus džiugina.

Apvalius buksmedžiukų kerus, kuriais it apvadu apjuosė visa, kas sodyboje žaliuoja, moteris pati formuoja. Didžiulę tują, slepiančią nuo pašalinių akių sandėliuką, ji patikėjo formuoti vyrui — tokį stačiakampį jau ne jos jėgoms dailinti.

Pamatę, kad žmonės turi įsirengę alpinariumus, ir jiedviem prireikė. Kone du automobilius sako nuvažinėję, kol jais iš laukų ir pamiškių surinktus akmenis susivežė.

Alpinariumus Liongina įsirengė taip, kad iš visų pusių galėtų prie jų prieiti — reikia ravėti ar kokį naują sodinuką įtupdyti — nesuminsi. Takelius šviesiu smėliu pabarstė.

Prireikė Lionginai ir tvenkinuko. Antanas iškasė duobę, įleido į ją seną vonią, dailiai apmūrijo. Žmona pasirūpino, kaip jį žaluma apjuosti.

Laukdami anūkų, kurių vaikai jiems net šešetą dovanojo, sumanė abu lauko židinuką pamūryti. Antanas smulkino skaldą, maišė su moliu ir betonu. Padaręs pagrindą, jo viduje įleido iš skardos išlankstęs savotišką ližę ir ant jos išlenktą skardos gaubtą įtaisė. Kaminiuką išvedė, viską dailiai apmūrijo.

„Nedaug ir malkų tereikia — taip greit įšyla. Užtat visų mėgstami šašlykai greitai iškepa“, — santūriai džiaugiasi Antanas.

Ne dizaineriai mes, atsidūsta Liongina. Tokiems brangiems malonumams jų kišenė per siaura. Sau jaukumą kūrę abudu, ne kokioms komisijoms. Kaip supranta, kiek išgali, taip ir tvarkosi savo sodybėlėj. Svarbu, kiek dūšios įdedi. Tada atrodo, ir ta gėlė ar krūmas gražiau nei pas kitą žydi.

O kad jų sodyba ne sykį rajone buvo pripažinta tarp gražiausiai puoselėjamų, net ir neužsimena.

Namie nesisėdi

Jiedu abu — jau pensininkai, vos per metus kitus nuo septyniasdešimties. Bet namie nė vienam iš jų nesisėdi.

Ypač pavasarį, kai tik įkišus rankas į žemelę, šypsosi Liongina, ir gali atsigauti po žiemos niūrumo. Gyvulių pernai atsisakę, abu turį daug gražaus laiko ir krutą savo malonumui. Per darbus ir skausmus abu užmirštą.

Dar nebaigtas lieptelis per kitą tvenkinuką, porina Antanas. Reikia daug ką atnaujinti. Ir langus iš po žiemos jų vasaros kavinukėj, Antano suręstoje, nublizginti — netruks ir anūkėliai svečiuosna atbildėti. Joje švenčiamos visos šeimos šventės, o kai vaikų ir anūkų nėra, jiedu čia slepiasi nuo kaitrios vasaros saulės. Šį tą padažyti, paremontuoti.

„Man kur kas maloniau viską savo rankomis pasidaryti — ir patikimiau, ir dūšiai mieliau. Svarbiausia, kad Lionytei idėjų nepritrūktų“ , — santūriai dėsto Antanas.

O Lionginai apmaudžiausia, kad per anksti atvykome — tikro grožio dar net nematyti: kai akis pramerkia gėlių žiedai, net į namus nesinori eiti!

IŠNAŠA: „Kaip supranta, kiek išgali, taip ir tvarkosi savo sodybėlėj. Svarbu, kiek dūšios įdedi. Tada atrodo, ir ta gėlė ar krūmas gražiau nei pas kitą žydi.

PASTOGĖ: Ją Antanas ir Liogina susitvarkė pirmiausiai. O šeimininkės sumanymą, kaip pagražinti, įgyvendino vyras.

TVENKINUKAS: Be jo, kaip ir be alpinariumų, šeimininkai net ir neįsivaizduoja savosios sodybos.

ŠVENDRĖS: Tokį skėtį iš švendrių, ir ne vieną, Liongina pati sumanė, pati ir padarė.

SAVITUMAS: Špinkių sodyboje daug žalumos, saviti alpinariumai ir kaimo sodybai būdingi papuošimai.

VEJA: Ją užsodinusi keliais kerais šliaužiančių tujų, Liongina savotiškai atsitvėrė nuo gatvės.

TRADICIJOS: Kokia kaimiška sodyba be tradicinio malūno ar gandro? Jie — Antano rankų darbas.

KELMAS: Ir jam šeimininkai jau surado vietą sodyboje — jis netrukus skęs gėlių žieduose.

Autorės nuotr.