Naujausios
Savigailos seansas
Mielosios, nežinau, kaip jums, bet mūsų kontoroje šią savaitę užėjo kažkokia savigailos pandemija.. Ar čia slėgis toks, ar vėjai nuo Uralo, ar mėnulio mazgas, nežinau, bet vieną rytą į kavagėrį viena kolegė atėjo vos ne verkdama...
„Moterys, nežinau, kas su manimi darosi, bet man taip savęs gaila“, — kone pradėjo raudoti vargšelė...
Mes visos puolėme jos klausinėti, kad gi čia darosi... „Man taip savęs gaila“, — vaitojo ši. O gaila jai savęs pasidarė tada, kai ji suvokė, kad visiškai nelaukia šventėms atvyksiančių vaikų nei anūkų, nes visiškai neturinti nei jėgų, nei noro, nei laiko ruošti šventinius patiekalus ir dengti stalą.
Ji atseit dirbanti, kaip arklys, kaip juodas jautis, užuot ramiai kursčiusi šeimos židinį... Ir apskritai, kai ji pagalvojo, kiek čia to produktyvaus gyvenimo belikę, tai ją suėmęs toks baisumas, kad ne baisu...
„Žinokit, aš vakar irgi verkiau“, — prisipažino kita kolegė, iš pažiūros, rami, daugiavaikė mamytė. .
Mes nukreipėme dėmesį į naująją nelaimingąją... O ši papasakojo,kad vakar susitiko su labai seniai matyta drauge. Po kelių bučkių, užsisakiusios arbatos, jos apsikeitė būtinosiomis frazėmis: kaip vyras, kaip vaikučiai?
Tada kolegės draugė ėmusi pasakoti, kaip jos jaunėlis laimėjo fizikų olimpiadą ir dabar važiuos į užsienį, kaip vidurinioji duktė apsiverkė, gavusi pirmąjį šiemet devintuką ir kaip vyresnysis sūnus neapsisprendžia, ar rinktis magistro studijas Prancūzijoje ar Anglijoje...
„Jūs nepatikėsite, man pasidarė taip savęs gaila, kad aš negaliu pasigirti savo atžalų pasiekimais: vienam išeina iš fizikos dvejetas, kitas neišlipa iš direkcinių, vis ką nors prisigalvoja, o vyresnysis jau trečius metus klajoja po pasaulį, net nesirengdamas iš viso niekur studijuoti...“, — papasakojo draugė ir jos akyse sublizgo ašaros. Ji prisipažino, kad grįžusi namo apsiverkė ir pasižadėjo niekada daugiau su ta drauge nebesusitikti, jeigu ji tokia...
Tada trečioji kolegė prisipažino irgi vakar ašarojusi... Ogi todėl, kad netyčia išgirdusi, jog šefas vėl žada mažinti etatus, šventai įsitikino, kad ją tai tikrai atleis ir grįžusi namo ėmė savęs gailėti, kad kontorai atidavė visą savo gyvenimą, dirbo viršvalandžius, o štai dabar ją ima ir atleidžia.. Žodžiu, taip įsijautė į vidinę dramą, kad užmigo tik po dviejų valandų sriūbčiojimo...
O tada ir aš prisipažinau, kad ir man vakar buvo neišpasakytai liūdna, nes iš kelionių po pasaulį grįžusi mano dukterėčia papasakojo savo nuotykius.. Ir aš tada suvokiau, kad jau niekada turbūt, metusi visko, neiškeliausiu į platųjį, pilną nuotykių pasaulį, ir kad taip ir baigsiu gyvenimą, kaip višta narve, ar voverė rate: darbas— namai, darbas— namai... Ir taip savęs pagailo, kad nors rėk nesavu balsu....
Tada pirmoji kolegė (ta, kur juodas jautis) pasakė, kad jai pasidarė žymiai geriau, kai ji išgirdo, kaip mums blogai. Mes nuoširdžiai prisipažinome, kad ir mums pagerėjo, nusijuokėme, pasibučiavome ir draugiškai nusiteikėme naujai darbo dienai.
Mielosios, kaip nuostabu, kad mes turime viena kitą, kad esame tokios solidarios ir delikačios, kad kartu galime paverkti ir išsidūsauti, kai reikia... Ir nė vienai tokiu sunkiu, jautriu momentu nešauna į galvą mintis pradėti girtis, kaip ji gerai gyvena ar mesti kokią kvailą frazę, kad atseit gyvenimas yra gražus. Už mūsų delikatumą, takto jausmą ir solidarumą, mielosios...
Ieva, delikačiai solidari