Naujausios
Šaukėniškių valgiai iš praėjusio šimtmečio
Šaukėnų kraštotyros muziejuje sukaupta nemažai daiktų, kuriuose XIX amžiaus pabaigoje — XX amžiaus pradžioje šaukėniškiai ir apylinkių gyventojai virdavo ar kepdavo valgį, laikydavo medų, druską, grūsdavo pipirus. Muziejininkė Elena Burdulienė yra užrašiusi daugybę pasakojimų apie Šaukėnų apylinkėse ruošiamą maistą, kasdienius ir švenčių valgius. Kai kurie pasakojimai kelia nuostabą ar šypseną, kai kurie — verčia susimąstyti.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Mokėjo pasigaminti naminių mielių ir išsivirti cukraus
Pagrindinis šaukėniškių gaminamas patiekalas buvo duona ir ragaišis.
Kiekviena šeimininkė mokėjo duoną kepti. Paprastą duoną valgydavo kasdien, o plikyta, kepama iš ruginių miltų, vaišindavo garbingus svečius. Ragaišį kepdavo dažnai, bet pyragus — tik per šventes.
Moterys mokėjo pasigaminti naminių mielių iš bulvių arba apynių. E. Burdulienė yra užrašiusi abiejų rūšių mielių receptus.
Mielėms iš bulvių reikia 5 — 6 vidutinio dydžio bulvių, stiklinės miltų, dviejų šaukštų cukraus, trupučio pirktinių mielių. Bulves išvirdavo ir sutrindavo arba sutarkuodavo. Pirktines mieles ištrindavo su cukrumi, supildavo į bulves bei miltus, dar įpildavo saldaus pieno ir išmaišydavo iki geros grietinės tirštumo. Parą šiltai laikydavo puodynėje, kad išrūgtų. Paskui supildavo į buteliukus ir laikydavo vėsioje vietoje apie du mėnesius. Prieš vartojimą mieles pašildydavo, nes kitaip galėjo pyragas neiškilti.
Darydamos apynių mieles, šeimininkės imdavo stiklinę apynių, užpildavo trimis stiklinėmis vandens, nusukdavo ir į sunką dėdavo truputį pirktinių mielių, ištrintų su cukrumi. Berdavo gerų kvietinių miltų ir maišydavo iki geros grietinės tirštumo. Indą užrišdavo ir laikydavo šiltai apie dvi paras. Pasakojama, kad naminės mielės labai gerai iškelia. Tik kepiniai nuo jų darosi daug tamsesni negu su pirktinės mielėmis kildinti.
E. Burdulienė yra užrašiusi šaukėniškės pasakojimą, kaip senovėje būdavo kepamas ragaišis ir be cukraus. Nuskustas bulves reikia užkaisti, išvirti ir tuoj nukaitus sutarkuoti bei suminkyti tešlą su kvietiniais miltais ir mielėmis. Saldu, nors ir nesaldinta.
Šeimininkės mokėjusios išsivirti ir naminio cukraus. Nulupdavusios cukrinius runkelius, apdžiovindavo, smulkiai sutarkuodavo. Ant indo uždėdavo drobinę skarelę ir, padariusios lengvą įdubimą, stipriai aprišdavo virve. Po to palengva leisdavo runkelių masę, iš kurios bėgdavo sunka, dar ir rankomis paspausdavo, kad būtų greičiau. Likusią masę sušerdavo kiaulėms, o sunką virdavo iki sutirštės.
Sūdymui tinka tik sausa druska
Paskerdę kiaulę, šaukėniškiai išmėsinėtą skerdieną aušindavo 1 — 2 paras, bet laikydavo taip, kad nesušaltų, tik atvėstų. Tik kumpius, kol dar šilti, įtrindavo salietra su cukrumi.
Mėsą sūdydavo ir sausai, ir sūryme. Kubilą, prieš dedant mėsą, įtrindavo druska, sumaišyta su kvepiančiaisiais ir karčiaisiais pipirais, kalendromis, česnakais, kadugio uogomis. Sūryme laikydavo nuo 3 iki 7 savaičių. Sūdymui imdavo tik sausą druską. Įsisūrėjusius kumpius nuplaudavo verdančia burokėlių rūgštimi, apdžiovindavo ir tik tuomet rūkydavo.
Šeimininkės mokėjo daryti užkulą, sukti ir virti kastinį, raugti ne tik kopūstus, bet ir burokėlius.
Pasninkas — trys dienos per savaitę
Ilgus metus katalikai šaukėniškiai pasninkaudavo tris kartus per savaitę: trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais. Ypač liesai pasninkaudavo per Gavėnią, Pelenų dieną, Kūčias, Didįjį penktadienį prieš Velykas.
Per Pelenų dieną valgydavo neskustas bulves su burokų rasalu. Darydavo rasalynę. Ant anglių iškepdavo į popierių suvyniotą silkę, į katilą pripjaustydavo svogūnų, įberdavo druskos, pipirų, viską sugrūsdavo ir užpildavo virintu vandeniu.
Iki Pirmojo pasaulinio karo šaukėniškiai per pasninką pasidarydavo iš kanapių „taboką“. Kanapes paspirgindavo, sugrūsdavo ir valgydavo su virtomis bulvėmis.
Iš žalių kanapių darydavo pieną, kurį irgi su bulvėmis suvalgydavo. Per Kūčias „tabokos“ dėdavo į cepelinus. Į kanapių pieną įdėdavo raudonų raugintų burokėlių, būdavo sriuba.
Dažniausiai maistą gamindavo jaunos moterys, tik stambiuose ūkiuose — samdinės mergos.
Pusės litro degtinės užtekdavo didelėms vaišėms
Šventiniai, proginiai šaukėniškių gaminti patiekalai gerokai skiriasi nuo kasdieninių. Pavyzdžiui, vestuvėms, krikštynoms virdavo kiaulienos arba kepdavo veršienos kumpį, priraikydavo naminio pyrago — ragaišio, padarydavo alaus.
Gerti degtinę nebuvę jokios mados, nebent simboliškai, iš mažyčių taurelių. Pusės litro užtekdavę didžiausiam būriui svečiui. Moterys iš viso gėrimų į burną neimdavusios. Gerti moterims — didelė gėda.
Pagerintas maistas būdavo tiekiamas per talkas. Per linamynę šeimininkės išvirdavo cepelinų, mėsos arba iškepdavo riebaus kugelio, būtinai ant stalo padėdavo sviesto ir sūrio, iš miežių padarydavo alaus.
Nebuvo įprasta po laidotuvių rinktis gedulingų pietų, kaip dabar. Palaidoję žmogų, visi išsiskirstydavo. Nenešdavo mirusiajam ir gėlių. Tik vežant į kapines prie karsto pastatydavo berželius, o žiemą — eglutes.
Vaikai užaugdavo ir be čiulptukų
E. Burdulienė yra užrašiusi pasakojimų, kaip prieš šimtmetį Šaukėnuose būdavo maitinami maži vaikai.
Duoną, pyragą ar bulvę sukramtydavo į skudurą, užrišdavo ir įkišdavo vaikui į burnelę. „Taip ir čiulpdavo. Jokių čiulptukų nebuvo. Ir nereikėjo. Jei augdavo, tai ir užaugdavo“, — sakė kraštotyrininkė.
Kūdikius girdydavo virintu vandeniu, duodavo ir arbatos. Išvirdavo miežinės košės. Apie manus ko gero niekas ir girdėjęs nebuvo.
Pagrindinis suaugusiųjų gėrimas būdavusi sula. Pavasarį sulą gerdavo saldžią, vėliau — raugintą. Iki pat rudens.
citata: „Gerti degtinę nebuvę jokios mados, nebent simboliškai, iš mažyčių taurelių. Pusės litro užtekdavę didžiausiam būriui svečių“
SVIESTAMUŠĖ: Dar ir dabar kai kurios šeimininkės naminį sviestą susimuša medinėse sviestamušėse.
GELDOS: Geldose šaukėniškiai ne tik mažus vaikus mazgodavo, bet ir medų laikydavo, mėsą sūdydavo, baltinius skalbdavo.
LIŽĖS: Duonos kepimas susijęs su įvairias prietarais. Šaukėniškiai tikėjo, kad negalima per ližę peržengti, nes nuo to duonos pluta atšoksianti.
SLĄSČIAI: Sūrį spausdavo sląsčiuose, dažnai — pagrąžintuose ornamentais.
PIPIRINĖS: Muziejuje saugomos didžiulės pipirinės.
KOLDŪNAI: Sumanios šeimininkės mokėdavo pasigaminti koldūnų, tam naudojo specialias formas (viduryje). Iš kairės padėta piesta ir sviestinė, iš dešinės — cukrinė.
ČERPĖ: Inde, vadinamame čerpe, senovėje dažniausiai trindavo aguonas.
JAKAS: Šaukėnų kraštotyros muziejuje laikomas jakas — savotiškos formos indas vynui.
Autorės nuotr.