Naujausios
Šalia duonos visada buvo žaidimai
Laikotarpis nuo Kūčių iki Trijų karalių — nuostabus, kai giminė, šeima, draugai gali susitikti ir tiesiog pabūti. Greta vaišių stalo kultūros nuo seno egzistavo ir tai, kas visada yra šalia duonos. Tai žaidimai, arba bendravimo kultūra.
Rūta Stankuvienė, Šiaulių „Aušros muziejaus“ Etnografijos skyriaus vedėja, įsitikinusi, kad žiemos laikotarpio žaidimuose (paprasčiausioje “Akloje vištoje“ arba žiedo dalijime) slypi didžioji paslaptis — bendravimo stebuklas.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Kuo stebuklinga „Akla višta“?
„Kiek egzistuoja žmogus, tiek laiko jis žaidžia. Mokslininkai, tyrinėjantys žaidimų kultūrą, nustatė, kad žaidimai gyvi visose tautose — ir turtingose, ir neturtingose, o žaidimas iki šiol visiems išlieka tam tikra paslaptis“, — sako etnografė Rūta Stankuvienė.
„Bet kuo stebuklinga ta akla višta?, — retoriškai klausia R. Stankuvienė ir pati atsako, — Tame paprastume slypi stebuklas, intriga ir bendravimas“.
Žinoma, prieš žaidimus turi būti duonos, tai yra balta staltiese uždengtas stalas, sudėlioti valgiai. Ir tuo pat metu ieškoma šieno, šiaudų, kuriuos kišame po staltiese.
Net jei vaikai maži, mama, tėtis ar giminaitis, kartu švenčiantis Kūčių vakarienę, ir dabar dažnai sugalvoja burtus, pavyzdžiui, vaško liejimą į vandenį. Atrodo, labai paprasta, tačiau būtent žaidimai, o ne valgiai atneša į namus šventiško buvimo šeimoje pilnatvę.
„Ir nereikia tam nei jokių investicijų, pinigų, nereikia skaityti storų knygų — prisimink, ką pats darei vaikystėje, ir perduok“, — sako R. Stankuvienė.
Žaidimai ir burtai, pasak etnografės, yra malonumas, džiaugsmas, buvimo kartu ir bendravimo prielaida. Ir visa tai prasideda nuo Kūčių vakaro.
Kambario žaidimai tada ir dabar
Kaimuose, pasakoja R.Stankuvienė, nuo seno vienas populiariausių šventinių užsiėmimų buvo kalėdotojų, persirengėlių vaikščiojimas (su Kalėdų laikotarpiu prasideda tai, kas baigiasi per Užgavėnes).
Būdavo, persirengėliai (dažniausiai jaunimas) paskiria Vyriausiąjį, kuris yra atsakingas už susitarimą su šeimininkais: ar šie įsileis tą būrelį, ar ne. Kita vertus, šeimininkai, žinodami, kad ateis būrys persirengėlių giedoti giesmių, irgi jaučiasi atsakingi — juk reikės persirengėlius priimti ir pavaišinti. Pasak R. Stankuvienės, ši tradicija kartais labai sėkmingai perkeliama į miestą, net į daugiabutį.
„Girdėjau, kaip susiorganizavę keli jauni žmonės aplankė visą savo laiptinę ir rezultatas buvo toks — visi kaimynai lauke, ir nereikia ko nors kaltinti, kad nesurengė šventės“, — pasakoja R. Stankuvienė.
Kambaryje būdavo žaidžiami Vartų žaidimai (Ievaro tiltas), kai du žmonės iš rankų padaro vartus ir prieš kurią nors porą rankas nuleidžia. Populiarūs įvairūs gaudymo žaidimai, kai gaudymas yra svarbiausias veiksmas, o gaudytojas dar gali ir mušti rankšluosčiu ar žiužiu.
Šiam tamsos laikotarpiui, pasak etnografės, būdingi visi žaidimai užrištom akim: populiariausi — lauminėjimas, pušinėjimas, akla višta, visi žaidimai, kur yra renkami fantai.
Šiuo laikotarpiu, primena R. Stankuvienė, ypač populiarūs yra poravimosi žaidimai, mat žiema — poros ieškojimo metai. Taip pat iliustraciniai (teatriniai, vaidybiniai), juos norisi žaisti kambario erdvėj, draugų, kolektyvo rate.
R. Stankuvienė siūlo paeksperimentuoti: paimti pačią paprasčiausią pasaką (geriau įdomesnę ir juokingesnę) ir visus daiktavardžius suskirstyti rolėmis. Visiems išdalijami vaidmenys (kažkas išsitraukia „medžiotoją“, kažkas “šautuvą“, o kažkas “upelį“) ir prasideda improvizacija.
Anot pašnekovės, kokia bebūtų pasaka ir kokie artistai — gero juoko dozė ir bendravimo malonumas garantuoti.
Pasak R. Stankuvienės, švenčių laikotarpiu nereikėtų pamiršti populiarių intelektinių, kūrybinių ar net azartinių žaidimų. Pasirodo, nuo pat senų laikų kaime, pagal aprašus, žaisdavo kortomis, taigi paprastas „Durnius“ yra mąstymo, intelekto žaidimas.
Kūčių vakaro papročiai ir būrimai
* Kūčių dieną negalima medžioti, ypač vakare, nes Kalėdų naktį užgimė
Kristus ir ta naktis turi būti taikos bei ramybės naktis, todėl visam
pasauly turi būti taip tarp žmonių su gyvuliais taika.
* Per Kūčias stalas yra padengiamas plonai šienu, kadangi Kristus gimė
prakartėlėje ant šieno, ir užklojama staltiesė. Pirmoje vietoje sėda tėvai
ar vyresnieji pagal amžių, o toliau vaikai ir tarnautojai.
* Prieš Kūčias šeimininkas, pasiėmęs švęsto vandens ir krapylą,
apšventindavo trobesius. Kiti šeimos nariai turi jo palaukti ir tik jam
grįžus pradeda valgyti.
* Kūčios pradedamos ir baigiamos bendra malda. Valgoma yra pirmai
žvaigždei ant dangaus patekėjus.
* Susėdus valgyti, šeimininkas paima plotkelį ir duoda laužti jo
kiekvienam šeimos nariui, kiekvienam linkėdamas ko nors gero.
* Per Kūčias prisimenama, kas pernai valgė Kūčias, ko trūksta šiemet.
Kalbama, kokie buvo metai, koks oras, koks derlius, spėjama, kokie bus kiti metai.
* Kūčių vakare merginos traukia šieną, katra ilgesnį ištrauks, ta ištekės.
Eina klausytis, iš kurios pusės loja šunes. Iš ten, sako, piršliai
atvažiuosią pirštis.
* Seniau švęsdavo tris dienas. Pirmąją dieną skirdavo maldai, o kitas -
pasilinksminimams.
* Merginos pavožia žiedą, rūtas, pelenus, raktus, rožančių. Kuri atvožia
žiedą ir rūtas, ta ištekės šiais metais, kuri pelenus — ta mirs, kuri
raktus, bus šeimininkė, kuri rožančių — liks davatka.
* Vandeny paleidžia dvi degančias žvakutes, jei tos žvakutės susitiks, tai ištekės su tuo jaunikiu, su kuriuo mano, o jei ne, tai neištekės už to.
* Jaunimas eina nešti malkų ir atnešę skaito, pora ar ne. Kiti eina laukan
prie tvoros ir stengiasi rankom apimti tiek, kiek gali lentų. Paskui skaičiuoja, ar pora, ar „lična“.
* Spėja ateitį ir taip: išeina laukan iš trobos ir žiūri pro langą į vidų. Ką pamato savo vietoj sėdint, tas bus ateity.
* Paima bliūdą, uždeda ant jo balaną ir pastato nakčiai po savo lova. Jei
rytą randa balaną įkritusią į bliūdą — šiemet mirs.
* Nueina į tamsų kambarį, kuriame yra veidrodis. Priešais veidrodį, prie
kitos sienos, pastato degančią žvakę ir atsistojęs tarp veidrodžio ir
žvakės (veidu į veidrodį) žiūri pro kojas į veidrodį. Ką pamatys–tas
bus.
* Paima stiklinę vandens, įmeta žiedą ir žiūri. Jei tai daro vaikinas, tai
pamato savo būsimąją, o jei mergina–būsimąjį.
* Pavalgius Kūčias kas nors atsigula po stalu ir stengiasi pabusti
dvyliktą valandą. Jeigu atsibustų ir nubėgtų pas šulinį, tai rastų saldų
vandenį ir suprastų gyvulių kalbą. Bet tas niekam nepasisekė, nes, sako, pats Dievas to nenorįs.
Parengta pagal Šiaulių „Aušros“ muziejaus etnografinio archyvo medžiagą, rinktą 1930-1943 metais
AKLUMAS: Šiam tamsos laikotarpiui būdingi visi žaidimai užrištom akim: populiariausi — lauminėjimas, pušinėjimas, akla višta, visi žaidimai, kur yra renkami fantai.
PAVELDAS: Muziejininkė Skaistė Mockutė rodė unikalaus Šiaulių kraštotyros draugijos etnografinio archyvo, surinkto 1930-1943 metais, bylą su anketomis apie Kūčių — Kalėdų laikotarpio papročius. Dėl senumo, vertingos medžiagos šis archyvas yra įtrauktas į UNESCO nacionalinės reikšmės kultūros paveldo „Pasaulio atminties“ registrą.
TĄSA: „Prisimink, ką pats darei vaikystėje, ir perduok“, — kalbėdama apie papročius, pataria etnografė Rūta Stankuvienė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.