Naujausios
Rūtų darželyje auga ir vaistažolės
Šiaulių universiteto (ŠU) Botanikos sode galima susipažinti su įvairių epochų lietuvaičių gėlių darželiais. Bene visiems lankytojams, mokslo darbuotojos Rimantos Vainorienės tvirtinimu, labiausiai patinka pats seniausias darželis. Jame kartu su gėlėmis būdavo auginamos ir vaistažolės bei prieskoniai.
Irena BUDRIENĖ
irena@skrastas.lt
Įkūrė studentai
Darželius Botanikos sode įkurti padėję ŠU studentai, vadovaujami dėstytojos Irenos Burneckienės, sugalvojo juos susieti su atskirais laikmečiais.
R. Vainorienės teigimu, sunku pasakyti, kada Lietuvoje atsirado gėlių darželiai. Greičiausiai darželius lietuviai prie namų pradėjo sodinti tada, kai ėmėsi savarankiškai ūkininkauti – XV–XVI amžiais, po Valakų reformos.
Ypač gražinti sodybas imtasi po baudžiavos panaikinimo 1861 metais, kai valstiečiams buvo suteikta asmeninė laisvė ir teisė išsipirkti žemę.
Gėlių darželius gatviniuose kaimuose paprastai įrengdavo tarp namo ir gatvės, o vienkiemiuose gėles sodindavo kieme po seklyčios langais.
Kartais darželis būdavo didesnis – tęsdavosi pro visą trobos galą ir šoną. Jį aptverdavo neaukšta statinėlių, žigrelių arba lazdyno pynučių tvorele.
Prieškarinis kaimo darželis
Senieji darželiai būdavo skirstomis apvaliomis, keturkampėmis ar pailgomis lysvelėmis. Jose žydėdavo įvairios arba vienos rūšies gėlės, vaistažolės, prieskoniai bei dekoratyvūs krūmai.
Daugumą augalų moterys parsinešdavo iš gamtos. Jazminai, alyvos, putinai paprastai augdavo darželio kampe, erškėtrožių krūmas – arčiau trobos durų. Apeigoms naudojamą rūtą augindavo darželio viduryje – ji laikoma garbingiausia gėle.
Senieji darželiai nepasižymėjo dekoratyviais augalais, daugiausiai lietuvaitės juose sodindavo iš gamtos parsineštas vaistažoles. Svarbiausia darželio funkcija buvo ne grožis, o nauda. Pavyzdžiui, šiandien retai sutinkama vaistinė balzamita anais laikais buvo vienas iš populiariausų augalų. Darželiuose mėgta auginti šalaviją, kvapųjį mairūną.
Tarpukario darželis
Tarpukario darželiuose, mokslo darbuotojos R. Vainorienės tvirtinimu, atsirado daugiau žydinčių, puošnesnių augalų rūšių, tarp kurių vyravo vienmečiai.
Agronomas J. Strazdas 1930 metais Kaune išleistoje knygelėje „Darželio gėlės“ siūlė auginti gėles, kurios net ir dabar retokai aptinkamos prie namų. Tai – eremurai, kobėjos, eritroniai, eleborai, divynutės, žvaigždūnės.
Per dvarus į Lietuvą pradėję plisti madingi augalai iš Europos prigijo ir sodiečių darželiuose.
Pradžioje gėles sodinusios į apvalius ar keturkampius darželius, vėliau lietuvaitės pamėgo įvairesnes jų formas – širdelės, rombo, trikampio.
Darželių kraštus įrėmindavo akmenukais, iš pievos atpjautomis velėnomis ar žilvyčio pynėmis. Tarplysvius pabarstydavo žvyru ar smėliu. Tvoros būdavo įvairios: žiogriai, statiniai, žardinės, pintinės ar gulstinės. Ant tvorų dažnai kabindavo puodynes, ąsočius, džiovindavo rūbus.
Pavyzdiniame ŠU Botanikos sodo tarpukario darželyje garbingoje vietoje pasodintas diemedis. Šis augalas pasirinktas neatsitiktinai.
„Lietuvių tautosakoje jis dažnai minimas, nes tikėta, kad diemedis apsaugo nuo blogio, tai – Dievo medis“, – sakė R. Vainorienė.
Diemedis būdavo sodinamas po langu, mat jo kvapo nemėgsta musės, tad pro atvirą langą į trobą neskrenda. Šventinta šakelė saugojo namus nuo gaisro, nelaimių, diemedžio vainiką kabindavo virš durų, kad ligos nepultų.
Šiuolaikinis kaimo darželis
Šiuolaikiniai darželiai, anot R. Vainorienės, išsiskiria abstrakčiomis formomis, integravimu į vejas. Gėlės žydi įvairiuose gėlynuose: lysvaitėse, parteriuose, masyvuose, sodinamos juostomis ar grupėmis. Dažnai kuriami alpinariumai kalnų augalams.
Šiuolaikiniuose darželiuose populiaru sodinti įvežtinius augalus. Lietuvaitės pamėgo žemų veislių spygliuočius, įspūdingai žydinčius lapuočių krūmelius, skiepytus medelius, kurie svyra ar stiebiasi aukštyn. Augalai sodinami ne tik į žemę, bet ir į įvairias talpas.
Darželiai puošiami skulptūromis, akmenimis, skaldele, spalvotu mulču. Tvoros labai skirtingos. Dažnai statant tvorą naudojamos įvairios medžiagos: akmuo, metalas, medis. Mėgiamos ir dažnai sodinamos spygliuočių bei lapuočių gyvatvorės.
Jono TAMULIO nuotr.
DIEMEDIS: Tarpukario darželyje garbingoje vietoje – pačiame centre – pasodintas diemedis. Šis augalas pasirinktas neatsitiktinai. „Lietuvių tautosakoje jis dažnai minimas, nes tikėta, kad diemedis apsaugo nuo blogio, tai – Dievo medis“, – sakė mokslo darbuotoja Rimanta Vainorienė.
NAUDA: "Senieji darželiai nepasižymėjo dekoratyviais augalais, daugiausiai lietuvaitės juose sodindavo iš gamtos parsineštų vaistažolių. Tada svarbiausia darželio funkcija buvo ne grožis, o nauda", - aiškino Rimanta Vainorienė.
CHAOSAS: Šiaulių universiteto Botanikos sodo lankytojai juokauja, kad palyginti su senaisiais darželiais, šiuolaikiniame, kaip ir gyvenime, vyrauja chaosas.