Naujausios
Rudens vakarais — „naminis“ lėlių teatras
Ilgėjančiais vakarais daugiau laiko lieka namams ir vaikams. Vėstančio rudens dienos pabaiga gali virsti improvizuotu žaidimu lėlėmis, kuriam nereikia ypatingų dekoracijų ir užtenka dviejų artistų. Arūnas Pakulevičius, lėlių teatro režsisierius sako, jog žaisti lėlėmis yra rimtas užsiėmimas, o lėlių teatro ištakos siekia senovės Egiptą.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Namų tradicijas perkėlė į šeimą
Menininkė Galina Beniušienė augo kūrybingoje šeimoje, kurioje ir vaikams buvo palikta nevaržoma kūrybos laisvė, pradedant piešimu ant sienų.
„Su broliais iš senos televizoriaus dėžės pasidarėme lėlių teatrą. Tėvas davė plokščią elementą, prie jo pritvirtinome elektros lemputę, ją nudažėme mėlynai, dėžės dugną išklojome vata ir žaidėme žiemą. Kai pats užaugi, ir savo vaiką nori paskatinti žaisti“, — prisiminė menininkė.
Pirmąją lėlių teatrui skirtą lėlę siuvo sūnui. Jis žaisdavo mielai ir personažų vis daugėjo. Septyniolikmetis vaikinas seniai turi kitų užsiėmimų, tačiau jo septynerių metų sesė Austėja lėles kalbina.
„Rimto teatro ir rimtų istorijų nevaidiname. Vaiką kalbini užsidėjęs lėlę-pirštinę, jis atsakinėja. Improvizuojant lavėja vaiko kalba, fantazija. Teatras namuose nėra toks užsiėmimas, kad kiekvieną vakarą vietoj vakarinės ruošos žaistum. Bet užėjo ožiukas arba atėjo nekalbadienis, pasiimi lėlę ir pradedi bendrauti. Vaikas supranta, kad jį kalbina ne mama, o lėlė ir kaip jai netasakysi? Vaiką tereikia paskatinti žaisti, vėliau jis pats tampa režisieriumi“, — patirtimi dalijosi G. Beniušienė.
Sukūrusi dekoracijų ne vienam vaikiškam spektakliui, savo namuose menininkė jų neturi. Kadangi žaidimas prasideda ekspromtu, dekoracija gali tapti bet kas — kėdė, užuolaida, minkštasuolis.
Pasak G. Beniušienės, lėlę pasiūti nesunku, ją galima pasidaryti net iš vaikiškos kojinės, prisiuvus akis ir „priauginus“ plaukus (iš siūlių, kailio ir pan.)
Žaisti pasiūlė sūnus
Rasa Šurkienė dirba auklėtoja vaikų darželyje ir jai su vaikais žaisti teatrą yra įprasta. Tačiau ji savo trimečio pagranduko Augusto specialiai žaisti neskatino — berniukas pats namuose močiutei atneša turimus pliušinius žaislus ir juos kalbina.
„Jau norėjau atiduoti žaislus, o jis su jais pradėjo kalbėtis. Susineša pas močiutę ir kalba, pavyzdžiui, kaip žaisliukams gerai, nes jų yra daug, jie visi kartu, o jis čia — vienas. Tada močiutė kviečia ateiti į svečius — ir jam bus linksma“, — pasakojo R. Šurkienė.
Žaisdamas sūnus mokosi skaičiuoti, skirti spalvas, pažinti kūno dalis, seka pasakas, dainuoja. Bet tris vaikus auginanti mama pastebėjo, kad į lėlių teatrą primenančius žaidimus yra linkęs ne kiekvienas vaikas. Su dviem pirmaisiais vaikais ji kartu skaitė knygeles, deklamavo eiles, tačiau taip, kaip su mažyliu nežaidė.
„Gal nebuvo poreikio, nes jie patys to neskatino. O Augustas kalbasi su lėlėmis“, — pastebėjo mama.
Lėlėmis pasaulis žaidžia seniai
„Pirmasis teatras buvo akmens amžiuje, kai žmogus garbino antgamtines žvėrių ir dievybių savybes ir nešiodavo totemines kaukes. Tai yra lėlių teatro ištakos“, — sako Arūnas Pakulevičius, lėlių teatro “Avilys“ režisierius.
Pats pirmasis lėlių teatras greičiausiai buvo senovės Egipte prieš 3-4 tūkstantmečius metų — dievų figūros, judindavusias galvas, rankas, buvo pačios seniausios marionetės.
Lėlių teatru senovės Graikijoje buvo dionisijų šventės, pašvęstos dievui Dionisui — per jas buvo nešiojamos dievų statulos.
„Viduramžiais lėlių teatras išsivystė į turgaus teatrą, kuriame atsirado personažai, kiekvienoje šalyje vis kitokie, bet principas yra tas pats — aktoriai valdydavo pirštinines lėles. O dar anksčiau bažnyčiose statytos misterijos iš šventųjų gyvenimo. Kadangi teatras visą laiką buvo labai socialus, o aktoriai labai laisvi žmonės ir į misterijas įterpdavo aktualijas, bažnyčia teatrą išvarė į turgaus aikštę“, — prisiminė A. Pakulevičius.
Rimtas užsiėmimas
Lėlių teatrą režisierius laiko rimtu užsiėmimu, kuriam nebūtinos rimtos, meniškos dekoracijos: iš už užuolaidos išlindusi prie lazdelės pritvirtinta popierinė lėlė, saulė ar gėlės žiedas gali tapti improvizuoto spektaklio pradžia.
A. Pakulevičius pagrindė, kodėl šis užsiėmimas rimtas. Dramos aktorius, pasak jo, vaidindamas pasitelkia kūno plastiką, emocijas, o lėlių teatro aktorius visus išgyvenimus perteikia per lėlę. Lėlė yra negyvas daiktas ir jį atgaivinti sunkiau, nei pačiam vaidinti scenoje. Per nedidelę lėlę reikia suvaldyti tiek žiūrovų pilną salę, tiek vaiko vaidinimus stebinčius namiškius. Ir žiūrovai pastebi ne aktorių, o lėlę.
Paklaustas, kodėl su vaikais reikia žaisti teatrą, A. Pakulevičius atsako klausimu: kodėl vaikams sekamos pasakos? Viena iš priežasčių gali būti, kad vaikas greičiau užmigtų.
„Pasakose yra sudėlioti esminiai moralės, būties principai ir tai yra svarbiausia, vidinė priežastis. Mažas vaikas, nesuvokdamas, kas yra gera, kas bloga, tai suvokia per mus — paskas sekančius ar vaidinančius tėvus. Tai susidėlioja ir elgesio modeliai, kaip elgtis įvairiose situacijose, kada vaikas teisus, kada ne“, — žaidimų svarbą akcentavo A. Pakulevičius.
Šeimoje, pasak režsieriaus, susiformuoja vertybių skalė, ką vaikas pasiima iš šeimos, tą nešiojasi visą gyvenimą. Geriausia proga pradėti žaisti namų teatrą jau visai čia pat — artėja Kūčios ir Kalėdos.
„Tai yra gera proga sušilti prie namų židinio, pabūti su vaikais. Prisiminkime nuostabią Betliejaus istoriją, apie kurią du tūkstančius metų sukasi pasaulis. Personažus nusimegzkime, išskirpkime ar nusipieškime. Ta pačia progą galima pasiskaityti Testamentą, Šventą Raštą, kur taip pat sudėlioti visi kertiniai dalykai“, — siūlo režisierius.
ŽAIDIMAS: Menininkė Galina Beniušienė su septynerių metų dukra žaidžia taip pat, kaip žaisdavo su dabar jau georkai ūgtelėjusiu sūnumi.
LĖLĖS: Režisierius Arūnas Pakulevičius rodo darželinukų išmonę — jie lėlėmis aprengė plastikinę vaisvandenių tarą.
DEKORACIJA: Dekoracijas galima pasiūti, kaip padarytos šios, skirtos pasakai „Raudonkepuraitė“. Dekoracijos sustatytos ant dėžės, užtiestos audeklu. Raudonkepuraitė į mišką patenka išlįsdama per skylę miško viduryje.
EGLĖ: Iš medžiagos pasiūti eglę gali padėti siuvimui gabesni šeimos nariai.
DUETAS: Namų vaidinimui užtenka dviejų šeimos narių, pavyzdžiui mamos Galinos Beniušienės ir dukros Austėjos. Ką vaikui reikia žaisti su lėlėmis, išduoda veide atsispindinčios emocijos.
IMPROVIZACIJA: Rasos Šurkienės trimetis sūnus Augustas mamą dažnai išprovokuoja improvizuotiems vaidinimams.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.