Naujausios
Reikia kaupti klasiką
Mielosios, noriu su jumis pasitarti labai esminiu klausimu. Tai kaip moterims elgtis sunkmečiu: pirkti naujus drabužius ar ne? Aš asmeniškai buvau nusiteikusi taupyti: virti kruopas su kaulais, taisytis senus škurlius ir netgi užsiimti rankdarbiais. Ir iš tiesų, kone visą vasarą ištvėriau neužėjusi į drabužių parduotuves ir net tuo ėmiau didžiuotis. Žodžiu, pasijutau žiauriai ekonomiška.
Tačiau vieną dieną pastebėjau, kaip mano bendradarbė ėmė šmėžuoti tai naujais bateliais, tai nauja gėlėta palaidinuke, tai klasikiniais džinsais. Įdomiausia, kad ekonominio šuolio metu, kai mūsų BVP augo, ji sau tiek neleisdavo — vilkėdavo eiliniais drabužėliais, ką jau ten...
Todėl aną rytą prie kavos puodelio aš neištvėriau ir jos užklausiau, kodėl ji taip išlaidaujanti, kaip kokia Seimo narė, kai visa šalis dirba taupymo rėžimu ir kai visi dreba, kad jų neišmestų iš darbo.
Ji pasakė, kad būtent todėl. Ir atstatė savo naujus batelius. Aš ir kitos bendradarbės išpūtėme akis ir pasirengėme klausytis.
„Žinot, moterys, aš atvirtai apsisprendžiau kaupti klasiką“, — išdrožė ji. “Tipo, Pavarotį?“, — įsiterpė tokia jauniklė, bet tuoj buvo nusodinta mūsų visų baisiais žvilgsniais.
„Ne klasikinę muziką, mieloji, bet klasikinius drabužius“, — paaiškino labai išlaikytai. “Bet ar dabar laikas?“, — nustebau. Bet bendradarbė pasakė, kad būtent dabar ir yra pats laikas ir ėmė dėstyti savo teoriją.
Žodžiu, kol ji dar turinti darbą ir kol iš atlyginimo gali nusukti bent vieną-kitą šimtinę savo reikmėms, ji nusprendusi pirktis naujus drabužius, praktiškai kas mėnesį po du dalykus: po algos ir po avanso.
Ir štai dėl kokių priežasčių. Pirma, su naujais drabužiais moteris yra labiau savimi pasitikinti. Antra, savimi pasitikinti ir gerai atrodanti darbuotoja visada yra labiau vertinama darbdavio, negu išsigandusi ir sunkmečio palaužta vargšelė su ano sezono kostiumėliu.
Trečia, net jei atsitiktų baisi bėda ir ji netektų darbo, net jei darbo netektų ir jos sutuoktinis ir net jei reikėtų stoti į darbo biržą, ji jau bus prisikaupusi pakankamai naujų drabužių ir batelių, kad oriai galėtų ištverti kokius penkeris sunkmečio metus. Kad ir neturėdama darbo, galėtų per miestą eiti išdidžiai pakelta galva ir su naujais batais. Užtat ji nutarusi orientuotis į klasiką, kad drabužiai neišeitų iš mados, taip sakant, iki grabo lentos.
Aš pasakiau, kad man atrodo, kad jos elgesys prieštarauja sveikai logikai. Ir bankininkai sako, kad sunkmečiu reikia taupyti ir pasidėti juodai dienai.
„Kokiai dar juodai dienai? Nori pasakyti, jei užsilenksiu?“, — drąsiai paklausė ji. “Kad ir“, — pasakiau apžiūrinėdama seniai manikiūro nemačiusius savo nagus.
„Žinok, aš ir apie tai pagalvojau“, — draugės balsas pagilėjo, — “Praktiškai su klasikiniais drabužiais ir tais batukais nors ir dabar galiu gultis į grabą, cha“. Jėzau, na ir humoras...
Kolegė atsikėlė, ir, padėkojusi už kavą ir kompaniją, kažkaip oriai ir klasiškai iškaukšėjo iš kabineto ir tarpduryje prasilenkė su šefu, nepatikėsite, tik nežymiai palenkdama galvą, kaip kokia karalienė Margo.
Po pietų visos matėme, kaip sekretorė mūsų klasikę iškvietė ant raudono kilimėlio. „Nu va, galės marširuoti su naujais drabužiais į darbo biržą“, — maždaug panašiai visos pagalvojome. Bet po pusvalandžio kolegė išėjo raustelėjusi ir pakelta galva. “Neišsiduoda“, — šmėkštelėjo mintis. “Vargšelė“, — priverčiau save pajusti bent kruopelytę užuojautos.
O kitą dieną šefas mums pristatė... naują skyriaus vadovę, kuri šia proga buvo įsigijusi klasikinį mėlyną kostiumą ir blukinto ciklameno spalvos palaidinukę. Atrodė klasiškai.
Aš labai prastai pasijaučiau ir atsiprašiau iš darbo. Vakare nudūmiau pas savo draugužę ekonomistę iš ketvirto aukšto.
„Ievute, tai labai teisinga strategija: elgtis priešingai, negu visi kiti verslo subjektai. Klausyk, gal duok man jos telefoną, kaip tik ieškome tokio žmogaus“, — pasakė. “Dar ko“, — įsižeidžiau ir parskuodžiau namo — tiesiai į savo apgailėtiną rūbų spintą.
Žinokit, nesąmonės kažkokios, pigiena vienadienė, fu...niekas netinka vadovaujančioms pareigoms, ir ką aš noriu apgauti, ką įrodyti?
Truputį nuverkusi, pasiėmiau savo santaupas, ir išlėkiau į patį didžiausią prekybos centrą. Grįžau su klasikiniais batais, kostiumu ir žabo.
Palauksiu kokią savaitėlę, kad darbe neatrodyčiau juokingai, o paskui palengva pradėsiu veikti. „Laba diena“, — puse lūpų nusišypsojau tariamam šefui veidrodyje. Iš trečio karto pavyko nutaisyti savimi pasitikinčią išraišką.
Ieva, klasikos kaupėja
„Praktiškai su klasikiniais drabužiais ir tais batukais nors ir dabar galiu gultis į grabą