Naujausios
KETURIEMS KAMPAMS
Rankdarbių mėgėja dėkinga ir laikraščiui
Linkaičių kaime (Joniškio rajonas) gyvenanti buvusi pedagogė Elena Stankaitienė mėgsta laiką leisti prie rankdarbių ir bendrauti su žmonėmis. Moteris jaučiasi dėkinga „Šiaulių kraštui“, nes per laikraštį surado daugelį metų nematytą kurso draugę.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Patinka matyti rezultatą
Buvusi pedagogė Elena Stankaitienė didžiąją dalį laisvalaikio praleidžia prie rankdarbių. Moteriai patinka įvairovė, ji prisipažįsta nemėgstanti darbų taisyti bei ilgai prie jų krapštinėtis. Todėl labiausiai traukia kūryba, kurioje greitai gali išvysti rezultatą.
„Turiu palaidinukę iš praėjusio tūkstantmečio. Kadaise mezgiau, mezgiau, viena rankovė nepavyko. Suvyniojau ir padėjau. Gal jau ir kandys suėdė,“ – juokiasi linkaitiškė.
Spalvingi vazonai
Elenos Stankaitienės namuose ant palangių, stovelių išrikiuoti gėlių vazonėliai. Jie akį traukia gėlėtais, egiptietiškais raštais. Šie papuošimai – šeimininkės rankų darbas dekupažo technika.
„Turiu didžiulį glėbį trisluoksnių servetėlių. Du sluoksnius nuimu, palieku tik vieną, pagrindinį, kuris su vaizdais. Tada iškarpau paveikslėlius ir apklijuoju jais vazoną, kurį ištepu vandeniu skiestu lipalu. Kadangi iškarpos būna aštrių linijų, užklijavusi nagais braukdama į šonus jas „išskydinu“. Kitą dieną, kai darbas nudžiūsta, nulakuoju. Po to dar kartą iš naujo lakuoju. Laku padengti papuošimai nebijo vandens,“ – pasakoja gražiadarbė.
Tik bėda, anot moters, kad pastaruoju metu sudėtinga parduotuvėse rasti keramikinių vazonų. Prekybos centruose dažnai prekiaujama plastikiniais, o tokie jai ne prie širdies.
Išmoko įvairių rankdarbių
„Turime išradingą, kūrybingą Linkaičių kaimo bibliotekininkę Aleksandrą Stulginskienę, kuri, atsižvelgdama į moterų pageidavimus, organizuoja susitikimus su įvairių rankdarbių kūrėjomis, pedagogėmis. Iš jų vis kažko naujo išmokstame,“ – gerų žodžių vietos bibliotekos darbuotojai negaili E. Stankaitienė.
Minėtuose užsiėmimuose moteris išmoko iš vilnos kurti papuošalus, paveikslus, ažūriniu gipsu dekoruoti stiklines taures, vazeles.
„Paveikslui reikia kreidinio popieraus, spalvotų kreidelių, lygintuvo. Kreideles susmulkinu, beriu ant popieriaus, uždengiu kitu lapu ir karštu lygintuvu braukiu, lyginu, sukioju. Kiekvienas darbas – originalus, jo nepakartosi,“ – sako moteris.
Nuo jaunystės ji mėgo nerti servetėles, skrybėlaites, apykakles. Savo dukroms prieš kalėdines eglutes mokykloje nerdavo kostiumėlius, sukneles.
„Kad būtų greičiau, Rygoje nusipirkdavau medžiagos atraižų, jas apnerdavau ir sudurstydavau. Atrodydavo įdomiai ir originaliai,“ – prisimena moteris.
Potraukį rankdarbiams linkaitiškė paveldėjo iš mamos, kuri gražiai nerdavo ir siuvinėdavo.
Neseniai Elenos Stankaitienės darbų paroda buvo eksponuojama Darginių kaimo bibliotekoje. Iš to krašto moteris yra kilusi.
Keturi dešimtmečiai atiduoti mokyklai
Keturis dešimtmečius linkaitiškė dirbo mokytoja. Klaipėdoje įgijusi pradinių klasių pedagogės specialybę buvo pasiųsta dirbti į Joniškio rajono Tausėnų aštuonmetę mokyklą.
Mokykla tuo metu veikė dviejuose pastatuose, kurie vienas nuo kito buvo už puskilometrio. Tekdavo per pertraukas iš vieno jų į kitą bristi per purvyną guminiais batais.
„Galvojau, į kokias pelkes aš patekau. Bet pripratome, įgijome patirties. Dar kojų gerai neapšilusiai teko ir direktorę pavaduoti. Ji buvo išvykusi, o tarp likusių buvau viena iš tuo metu daugiausia išsimokslinusių. Mat mokytojais dirbo ir vidurinę mokyklą baigusieji, nepakako pedagogų,"– prisimena Elena Stankaitienė.
Per „Šiaulių kraštą“ surado bendramokslę
Šiemet Elena Stankaitienė pirmą kartą beveik po 40 metų pertraukos susitiko buvusią bendrakursę, su kuria ryšį atnaujinti neakivaizdžiai padėjo „Šiaulių kraštas“.
Linkaičių kaimo gyventoja dienraštyje rado straipsnį apie Kelmės rajone, Girnikuose, gyvenančią Stasę Arbočienę, kuri taip pat užsiima rankdarbiais.
Nors pavardė pasikeitusi, iš nuotraukų, teksto, kuriame užsimenama apie Klaipėdoje baigtą pedagoginę mokyklą, darbą Šilutės rajone, Elena Stankaitienė atpažino buvusią bendramokslę.
Žinodama vardą, pavardę ir kaimą, kuriame moteris gyvena, ji nusiuntė laišką, įrašiusi savo elektroninio pašto adresą. Po kurio laiko per dukrą Stasė Arbočienė jai atsakė ir paprašė telefono numerio. Gegužės mėnesį jos susitiko.
„Tad jūsų laikraštis neakivaizdžiai mums tarpininkavo. Sakau nuoširdų „ačiū“, – dėkojo gražiadarbė iš Linkaičių.
Moteris sakė perskaičiusi publikaciją supratusi, kad daugelį metų pro savo buvusios geros bičiulės namus pravažiuodavo vykdama pas gimines. Dabar jau niekada pro šalį nepralekia nestabtelėjusi.
Autorės nuotr.
VAZONAI: Elenos Stankaitienės namuose akį traukia gėlėtais, egiptietiškais raštais dekupažo technika papuošti vazonai.
DEKORAVIMAS: Moteris gipsu dekoruoja stiklines, stiklo vazeles.
KŪRYBA: Moteris mėgsta nerti servetėles.
RYŠYS: Šiemet Elena Stankaitienė pirmą kartą po beveik 40 metų pertraukos susitiko buvusią bendrakursę, su kuria ryšį atnaujinti neakivaizdžiai padėjo „Šiaulių kraštas“.