Pusantro tūkstančio metrų siūlų – vienai suknelei

Pu­sant­ro tūks­tan­čio met­rų siū­lų – vie­nai su­kne­lei

Per šiuos me­tus Rai­mon­da Kan­čaus­kie­nė nu­mez­gė sep­ty­nias su­kne­les. Da­bar ėmė­si vil­no­nio ki­li­mo. Di­džiu­lį ova­lų ki­li­mą ne­ria vą­še­liu iš de­šim­ties ki­log­ra­mų už­si­li­ku­sių vil­no­nių siū­lų.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

„Vy­rui varž­čiu­kai, man siū­liu­kai“

Kel­mės ra­jo­ne, Ku­ke­čių se­niū­ni­jos Lu­pi­kų kai­me gy­ve­nan­ti Rai­mon­da Kan­čaus­kie­nė pa­gal pro­fe­si­ją yra vi­rė­ja-kon­di­te­rė, ta­čiau ten­ka dirb­ti sar­ge mo­kyk­lo­je. Mėgs­ta­miau­sias jos už­siė­mi­mas – megz­ti ar­ba ner­ti.

Po­mė­giui po­nia Rai­mon­da da­bar ga­li skir­ti ne­ma­žai lai­ko: du sū­nūs užau­go, o ūkį Kan­čaus­kai su­ma­ži­no. Rai­mon­dai lie­ka dau­giau lai­ko ner­ti ir mezg­ti, vy­rui – meist­rau­ti.

„Man siū­liu­kai, vy­rui varž­čiu­kai“, – šyp­so­si auk­sa­ran­kė, šie­met jau nu­mez­gu­si sep­ty­nias su­kne­les, rie­ši­nių ir ki­to­kių smulk­me­nų, ko­ji­ny­čių ir dra­bu­žė­lių anū­kams.

Prieš mė­ne­sį pra­dė­jo ir jau bai­gia ner­ti di­džiu­lį vil­no­nį ki­li­mą. Ap­va­lus ki­li­mas uži­ma be­veik pu­sę sve­tai­nės. Ša­lia gu­li di­džiu­liai pil­kų siū­lų ka­muo­liai. Ki­li­mui jų su­ners apie 10 ki­log­ra­mų.

Vil­no­nių siū­lų po­nia Rai­mon­da tu­rė­jo iš anks­čiau. Jie – šiurkš­to­ki. Dra­bu­žiui ne­la­bai ti­ko. O ki­li­mui – pa­ts tas. Se­niai no­rė­jo at­nau­jin­ti na­mus šil­tu ki­li­mu. Ner­tas ki­li­mas bus ne tik šil­tas, bet ir pa­to­gus, pa­tva­rus.

Mez­gi­niai be siū­lių

To­je pa­čio­je sve­tai­nė­je ir ma­ne­ke­nas, vil­kin­tis vie­ną iš nau­jau­sių megz­tų su­kne­lių, ir ka­byk­la, ku­rio­je su­kne­lės, megz­tu­kai.

Dau­ge­lį dra­bu­žių mez­gė­ja ne­šio­ja pa­ti. Kai ku­riuos pa­do­va­no­ja.

Pas­ta­ruo­ju me­tu pa­ti­ko megz­ti dra­bu­žius be siū­lių. Net ran­ko­vių ne­rei­kia įsiū­ti. Vi­sas dra­bu­žis mez­ga­mas iš­vien, pla­tes­nės vie­tos iš­pla­ti­na­mos raš­tu. To­kie dra­bu­žiai tin­ka kar­tais skir­tin­go, bet ar­ti­mo dy­džio mo­te­rims.

Daž­niau­siai su­kne­les mez­ga, bet kai ku­rias va­sa­ri­nes ne­ria vą­še­liu.

Kad mez­gi­nys pa­vyk­tų ir bū­tų mie­las, po­nios Rai­mon­dos nuo­mo­ne, svar­būs trys da­ly­kai: ge­ri tin­ka­mi siū­lai, gra­žus raš­tas ir tiks­lūs iš­ma­ta­vi­mai.

Dėl siū­lų pa­sta­ruo­ju me­tu nė­ra jo­kių pro­ble­mų. Pa­siū­la la­bai di­de­lė, tik rei­kia ap­gal­vo­ti, ką meg­si ir tin­ka­mai pa­si­rink­ti. Ne vi­si siū­lai yra ko­ky­biš­ki, to­dėl mo­te­rys juos ren­ka­si rem­da­mo­sis sa­va pa­tir­ti­mi ir ki­tų mez­gė­jų pa­ta­ri­mais.

Anks­čiau mez­gė­jos siū­lus pirk­da­vo pa­gal svo­rį. Da­bar daž­niau per­ka at­si­žvelg­da­mos į met­rus. Pa­vyz­džiui, su­kne­lei rei­kia apie pu­sant­ro tūks­tan­čio met­rų siū­lų. Jie, pri­klau­so­mai nuo ko­ky­bės ir sto­ru­mo, kai­nuo­ja apie 15–30 eu­rų.

Raš­tas – fan­ta­zi­jos rei­ka­las. R. Kan­čaus­kie­nė daug idė­jų se­mia­si ir iš in­ter­ne­to. Ji pri­klau­so feis­bu­ke esan­čiai mez­gė­jų gru­pei. Gru­pės mo­te­rys da­li­ja­si min­ti­mis, idė­jo­mis, raš­tais, vie­ši­na sa­vo mez­gi­nius ir nė­ri­nius.

Sa­vo mez­gi­nius R. Kan­čaus­kie­nė eks­po­na­vo ir „Li­no šven­tė­je“.

Kad nu­sto­tų megz­ti per­spė­ja ža­din­tu­vas

Mezg­ti ir ner­ti po­niai Rai­mon­dai – pa­ts mėgs­ta­miau­sias už­siė­mi­mas. Kai pra­de­da ner­ti, ne­ga­li at­si­trauk­ti. Kar­tais ten­ka nu­sta­ty­ti ža­din­tu­vą, kad jis įspė­tų, jog lai­kas prie ki­tų dar­bų.

Ner­ti ir mezg­ti mo­te­rį iš­mo­kė vie­nuo­li­ka me­tų vy­res­nė jos se­suo. Ji la­bai gra­žiai mez­gė. Ma­žo­ji Rai­mon­da, smal­su­mo ve­da­ma, ban­dy­da­vo tęs­ti se­sės dar­bą ir su­ga­din­da­vo mez­gi­nį. Tuo­met se­suo, ne­te­ku­si kant­ry­bės, megz­ti iš­mo­kė ir Rai­mon­dą.

Taip nuo vai­kys­tės ir mez­ga. Ma­no, jog trau­ka rank­dar­biams ir jiems rei­ka­lin­gas kruopš­tu­mas atė­jo iš mo­čiu­tės, ku­ri bu­vo ge­ra au­dė­ja.

„Au­gau ta­ry­bi­nio de­fi­ci­to lai­kais. O puoš­tis no­rė­jau, – pa­sa­ko­ja po­nia Rai­mon­da. – Tuo­met bū­da­vo sun­ku gau­ti ir siū­lų. Pirk­da­vau ko­ji­nes, ar­dy­da­vau, ga­rin­da­vau, iš siū­lų megz­da­vau su­kne­les ar megz­tu­kus. Ma­ma ma­ne gir­da­vo, nors kar­tais ir ne­la­bai gra­žiai ką nors nu­megz­da­vau. Ska­ti­no, kad tik neuž­mes­čiau sa­vo rank­dar­bių. O aš kant­riai ar­dy­da­vau, kai ne­pa­si­sek­da­vo, ir megz­da­vau iš nau­jo.“

Kol bū­da­vo jau­na, Rai­mon­da sa­ko gat­vė­je kar­tais su sa­vo megz­tais dra­bu­žiais pa­si­jus­da­vu­si ne­jau­kiai. Gal žmo­nės gal­vo­jo, kad iš ne­tur­to vaikš­to sa­vo megz­tais dra­bu­žiais? Ta­čiau vė­liau su­pra­to, jog žmo­nės at­si­su­ka ir nu­žiū­ri to­dėl, kad sa­vo ran­ko­mis kur­ti dra­bu­žiai – ori­gi­na­lūs, to­kie vie­nin­te­liai, be to, gra­žūs.

Da­bar R. Kan­čaus­kie­nė jau ne­si­gė­di­ja vaikš­čio­ti su sa­vo ran­kų dar­bo dra­bu­žiais. Ta­čiau su­pran­ta ir tuos, ku­rie jų ne­mėgs­ta. Ran­ko­mis megz­ti dra­bu­žiai be pri­va­lu­mų tu­ri ir trū­ku­mų. Jų ne­ga­li­ma dė­ti į skal­byk­lę. Ten­ka skalb­ti ran­ko­mis. Ne vi­sos mo­te­rys šian­dien no­ri tai da­ry­ti.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Rai­mon­da Kan­čaus­kie­nė pui­kiai jau­čia­si su pa­čios megz­ta su­kne­le.

Šiais me­tais Rai­mon­da Kan­čaus­kie­nė nu­mez­gė sep­ty­nias su­kne­les. Vi­sos jo uni­ka­lios.

Ori­gi­na­lus megz­tu­kas. To­kio ne­tu­ri nie­kas ki­tas.

To­kia ska­re­lė pa­rei­ka­la­vo daug kant­ry­bės ir lai­ko.

Au­to­rės nuo­tr.

Rai­mon­da Kan­čaus­kie­nė mėgs­ta kur­ti ir rie­ši­nes.

Ki­li­mą Rai­mon­da Kan­čaus­kie­nė ne­ria jau dau­giau kaip mė­ne­sį.