Naujausios
Preso žiotyse
Mielosios, noriu jums pasakoti vieną baisų sapną. Turbūt daugelis esate matę tokią sceną iš siaubo filmo, kai bėgantysis atsiduria tokiame kambaryje be išėjimo, o tada pamažu pradeda kilti tos dėžės dugnas ir leistis lubos — žodžiu, kažkas įjungė mygtuką ir smagindamasis stebi, kaip tas baisus presas nelaimėlį sutraiškys. Tokiame prese aš atsidūriau sapne ir su siaubu stebėjau, kaip geležinės lubos artinasi prie geležinių grindų, o kai beveik pajutau didžiulio preso svorį ant savo kaulų, rėkdama atsibudau...
Visą dieną tas sapnas neišėjo iš mano galvos, tad nesumąsčiau nieko geresnio, kaip pasikviesti drauges, juolab, kad mūsų jogė yra praėjusi kažkokį sapnų aiškinimo seminarą.
Kai draugės susirinko, aš joms išmoningai patiekiau juodos duonos su medumi ir žolelių arbatos (iki algos dar buvo likusios trys dienos) ir smulkiai papasakojau savąjį košmarą.
Jogė atidžiai išklausė ir pasiteiravo, ar pastaruoju metu nejaučiu kokio suspaudimo, nerimo, didžiulio rūpesčio, žodžiu, ar dvasiškai, moraliai ar finansiškai nesijaučiu po presu...
Ir staiga man pačiai viskas nušvito...
Mielosios, su visa pagarba sau, net aš jau nebežinau, kaip suktis nūdienos Lietuvoje, kai visos įmanomos kainos kyla, o pajamos mažėja. Dievaži, aš stengiausi... Aš pati keldavau visoms draugėms ūpą, reklamuodama ir proteguodama sveiką, pigų, paprastą lietuvišką maistą: „lazankas“ su spirgučiais, šilkinę košę, duonynę su cibulyne ir panašiai. Aš net nusprendžiau pati kepti duoną, išmokau išsiversti su senais drabužiais, įdiegiau tarp draugių garderobo mainus ir net sąmoningai nusiteikiau ne-var-to-ti... Šį šūkį mėginau išplatinti tarp draugių ir giminaičių, naiviai tikėdamasi, kad jei mes visi imsime protestuoti nepirkdami nereikalingų dalykų, tai kainos pamažėle ims kristi...
Bet nieko panašaus. Vieną rytą, pasižiūrėjusi į veidrodį, pamačiau save nuskurusią (dar gerai kad neišbadėjusią), o kainos vistiek kyla... Jutausi, kaip prese taip vis mažėjančių pajamų ir vis didėjančių išlaidų, ir aiškiai žinojau, kad tuoj tuoj to mažyčio tarpelio visai nebeliks... Triokšt...
Visa tai ir išsakiau savo draugėms. „Maladiec, Ieva“, — patapšnojo man per petį draugė psichologė ir aš dėkinga jai linktelėjau.
Tada ji pasakė, kad jaučiasi lygiai taip pat... Gal dar būtų nieko, jei ne tas kreditas. Cha, kai ji ėmė kreditą, tai ir jos atlyginimas buvęs visai kitoks, o dabar, kai bankas nusiskaičiuoja tą nedidelį kredituką, žiūrėk, nieko jau ir nebelieka... O dar tos sąskaitos už šildymą...
„O aš asmeniškai jaučiuosi baisiausiai, kai piluosi benzino į baką, — prisipažino visada tokia linksma buhalterė, — Kai matau prieš akis tuos skaičiukus, iš karto įsivaizduoju: litras benzino — pakelis varškės, kiaušinis, grietinė — mano šeimos mėgstami varškėčiai vakarienei, antras litras — keturios keptuvės bulvinių blynų su grietine ir dar litras kefyro, trečias litras — geras gabalas chalvos. O jei supilu dvidešimt litrų, tai žiūriu į baką taip, tarsi jis ką tik būtų prarijęs naujus pavasarinius batukus...“
„Klausykite, gal normalus vidutinio sluoksnio pilietis jau nebeturi teisės vairuoti mašiną, gal tai jau per didelė prabanga!?“, — pasipiktinau aš, kai pagalvojau, kiek gražiausių daiktų supyliau į baką.
„Koks dar vidutinis sluoksnis?“, — nusišaipė banke dirbanti draugė ekonomistė. “Ievute, vidutiniu sluoksnio Lietuvoje seniai nė-ra, tik turtingi ir vargšai“, — ramiai konstatavo. Aš bandžiau prieštarauti, kad esu nors ir ne turtuolė, bet ir ne vargšė — vistiek su aukštuoju...
„Deja, šiandien viduriniu sluoksniu save identifikuoja žmonės tik pagal aukštąjį išsilavinimą, tačiau ne pagal finansines galimybės. Iliuzijos apie priklausymą vidutiniam sluoksniui glūdi mūsų pasąmonėje, bet ne banko sąskaitoje. Jei pažvelgtume tiesai į akis, finansiškai mes visos esame esame vargšių vargšės... paskutinės“, — išmintingai išsiliejo psichologė.
„Sutinku, jei moteris negali laisvai nusipirkti naujų batelių ar trijų šimtų gramų chalvos, čia jau tikrai ne vidutinis sluoksnis“, — nusiminusi įsiterpė buhalterė.
Visos saikingai patylėjome, kol mintyse nusiritome iš viduriniojo sluoksnio į vargšes, o jau kai nusiritome, viskas pasidarė aišku. Tada viskas suprantama, jei jau mes varguolės, turime kažką su tuo daryti.
„Ko jums trūksta?“, — netikėtai paklausė jogė. “Pinigų!“, — sutartinai pasipiktinome. “Ar tikrai pinigų?“, — provokavo ši. Sutikome, kad nebūtinai pinigų, bet daiktų, produktų, prekių, paslaugų, na o mokesčiams ir benzinui tai pinigų.
„Tikrai, kodėl mums neprisiminus natūrinių mainų?“, — pagavo mintį ekonomistė , o mūsų viduriniojo sluoksnio smegenys kaip mat ėmė rutulioti idėją. “Cha, juk aš, pavyzdžiui, galiu surašyti kokį europinį projektuką kokiai kaimo bendruomenei ir metams apsirūpinti kiaušiniais, skersta kiaule, varškės sūriais ir dar kokiu trilitriniu medaus“, — kaip mat sumąsčiau.
„O aš sutvarkau tavo siuvyklos buhalteriją, o tu man pasiuvi drobinį vasarinį ansamblį“, — mūsų buhalterė iškart pričiupo mūsų dizainerę... Jogė sutiko pravesti mums meditacijų kursą už bulvių maišą iš buhalterės uošvienės, o psichologė sutiko padirbėti su mūsų vienos namų šeimininkės hiperaktyviu vaikėzu už kartą per savaitę tvarkomu butu...
Nepatikėsite, mielosios, bet per vakarą aš praktiškai natūriniais mainais iš intelektualinės „chaltūros“ “užsidirbau“ kibiriuką raugintų kopūstų, du stiklainius mėlynių uogienės, džiovintų grybų ir naują pavasarinį paltuką...
Negana to, mano viena draugė, turinti firmą, mielaširdingai pasiūlė pasinaudoti man savo firmos benzino kortele už tai, kad aš nuvelčiau jai keturias poras kambarinių šlepečių (gal dar nesigyriau, kad laisvalaikiu išmokau labai meniškai velti). O kai parodžiau kitoms draugėms savo veltas šlepetes, kaipmat „užsidirbau“ dar maišelį ekologiškų morkų, keturis trilitrinius obuolių sulčių ir kaimišką kumpį... Mes tapome turtingos, neišleidusios nė lito.
Mielosios, kai gerai pagalvoji, nafik mums tie pinigai: dalinkimės gebėjimų ir gėrybių pertekliumi, ir jokių mokesčių mus presinguojančiai valstybei... Nes kai pagalvoji, laisvės nuo mokesčių diena anksčiausiai išaušta vargetai.
Ieva, nusiritusi į vargetų sluoksnį