Naujausios
VIENO DAIKTO ISTORIJA
Pragyvenimui „užsikalė“ plaktuku
Šiaulietis skulptorius Kazys Bimba akmens skulptūras ir užrašus ant antkapių kala daugiau nei 35 metus. „Nuolatinis mano darbo palydovas — plaktukas, jis man leido ir automobilį, ir būstą įsigyti“, — tikina pašnekovas.
Marina OSTAPENKO
marina@skrastas.lt
Kazys Bimba juokauja, kad jis lyg vienos iš pasakų apie trijų brolių dalią personažas — jauniausias brolis, kuriam atiteko mažiausias tėvo palikimas — plaktukas. Keletą dešimtmečių nepailstamai Kaziui tarnaujantis plaktukas jam iš tiesų dovanotas tėvo-kalvio, kai 1972-aisiais Kazys tik pradėjo savo, kaip skulptoriaus kelią. „Įrankiai jau tuomet buvo brangūs, todėl jų ieškojau kitais keliais“, — sakė pašnekovas.
Nuo to laiko skulptorius su pamėgtu įrankiu nesiskyrė, todėl dabar nesunku pastebėti, kad plaktuko metalinė galvutė tapo žymiai plokštesne nei būna paprastai, o jo rankenoje išryškėjo meistro pirštų įspaudai. „Turiu dar du plaktukus, tačiau jie man “negula“ prie rankos. Šis yra mieliausias, patogiausias, be to — ir lengviausias, nes mano darbe didelio plaktuko nereikia. Tik kartą jo nelaikiau rankose apie pusmetį, tuomet jį buvau kažkur pametęs. Tačiau keistai dingęs, plaktukas taip pat netikėtai atsirado. Tarsi manęs pasiilgo“, — šypteli pašnekovas.
Kazys nebesuskaičiuoja, kelių dešimčių ar net šimtų istorijų ir jo darbų liudininku buvo šis plaktukas. „Vienam senoliui jis net gyvybę išgelbėjo, — užsimena meistras, — tuomet Bazilionuose vieno senolio užsakymu kaliau užrašą ant antkapinio paminklo. Susirinkau įrankius, išėjau iš kapinių ir jau ruošiausi važiuoti namo, kai susigriebiau, kad plaktuką palikau prie paminklo.
Skubiai grįžau atgal ir išgirdau, kaip mano senyvas užsakovas iš duobės šaukiasi pagalbos. Mat senukas sugalvojo ne tik užrašu ant paminklo pasirūpinti, bet ir savo žmonai, sau paruošti amžinojo poilsio vietą — iškasti ir išbetonuoti duobę. Kasti pradėjo, tačiau kopėčių nepasiėmė, taip toje duobėje ir liko. Nežinia, kas jam būtų nutikę, jei nebūčiau grįžęs, gal būtų per naktį sušalęs„.
Skulptorius save lygina ir su vienuoliu, laikančiu rankose kryžių, nes plaktuko forma jam asocijuojasi būtent su kryžiumi. „Gal todėl nemažai kryžių per savo gyvenimą esu nukalęs“, — svarsto vyras.
Kazys Bimba prasitaria, kad plaktuką norėtų įrėminti ir kaip palikimą dovanoti anūkams: „Kad žinotų, kaip senelis užsidirbo pragyvenimui“.
ĮSPAUDAI: Nuo kelių dešimtmečių nepailstamo darbo ant plaktuko rankenos išryškėjo meistro pirštų įspaudai.
SISIDĖVĖJIMAS: „Matote, plaktukas susidėvėjo, o skulptorius dar laikosi“, — juokavo Kazys Bimba, rodydamas, kaip nuo kalimo gerokai plokštesnę plaktuko metalinę galvutę.
SKULPTŪRA: Kazio dirbtuvėse sunku, tiksliau beveik neįmanoma rasti skulptūros — medinės ar akmeninės, kuri būtu nukalta kitu, ne iš tėvo-kalvio gautu plaktuku.
Sauliaus JANKAUSKO nuotr.