Prabanga ar būtinybė?

Prabanga ar būtinybė?

GY­VE­NI­MO PRIES­KO­NIAI

Pra­ban­ga ar bū­ti­ny­bė?

Mie­lo­sios, vis­kas pra­si­dė­jo nuo to, kad vie­ną šil­tą pa­va­sa­rio va­ka­rą mes su drau­ge sė­dė­jo­me lau­ko ka­vi­nė­je ir svars­tė­me, kad pa­sau­lis yra la­bai ne­tei­sin­gas. Iš tie­sų grei­ta me­džia­gų apy­kai­ta tu­rė­tų bū­ti ap­do­va­no­tos mo­te­rys, o ne vy­rai. Juk kam vy­rams ta grei­ta apy­kaita – jie ir taip vi­sa­da la­bai pui­kiai jau­čia­si ir ge­rai apie sa­ve gal­vo­ja. O mes... Ne­duok­die vie­nas ki­tas (na ge­rai, de­šim­tas) pa­pil­do­mas ki­log­ra­mas, ir jau mes pa­si­ren­gu­sios ap­si­gaub­ti čad­ra, lįs­ti į kam­pą ir ten nu­mir­ti.

Ta­da drau­gė pa­si­guo­dė, kad pa­sta­ruo­ju me­tu jau­čia­si la­bai ne­lai­min­ga.

„Bet, bran­gu­te, kiek ta­ve pri­si­me­nu, tu re­tai ka­da jau­tie­si lai­min­ga“, – ban­džiau pa­juo­kau­ti.

„O to­dėl, kad se­niai bu­vau plo­na!“ – rėk­te iš­rė­kė ma­no drau­gė, kad net gre­ti­mi sta­liu­kai su dviem ma­lo­niais vy­riš­kiais į mus su­žiu­ro. Tai bu­vo man ne­la­bai sma­gu, ir aš ins­tink­ty­viai įtrau­kiau pil­vą, tar­si by­lo­da­ma, kad TAI ma­nęs ne­lie­čia.

O ta­da kaip ty­čia pa­ma­tė­me pro ša­lį plas­no­jant vie­ną bend­rą mū­sų pa­žįs­ta­mą, ku­ri bu­vo LA­BAI su­plo­nė­ju­si ir at­jau­nė­ju­si, ir mes ją pa­si­kvie­tė­me pri­sės­ti, kad iš­kvos­tu­me, ką ji da­rė.

Drau­gė džiu­giai pri­si­pa­ži­no lai­kiu­sis tam tik­ros kos­mo­nau­tų pro­gra­mos, su­re­gu­liuo­jan­čios me­džia­gų apy­kai­tą: gė­ru­si tam tik­ras tab­le­tes ir spe­cia­lius kok­tei­lius, per du mė­ne­sius at­si­kra­čiu­si dvy­li­kos ki­log­ra­mų, be to la­bai at­jau­ni­nu­si sa­vo ląs­te­les ir vei­do ce­rą.

„Kai­na­vo tai kai­na­vo, bet re­zul­ta­tą pa­čios ma­to­te, o ir jau­čiuo­si taip, tar­si nuo ma­nęs bū­tų nu­tir­pę ke­tu­ri tri­lit­ri­niai tau­kų“, – vaiz­džiai paaiš­ki­no drau­gė.

Tie ke­tu­ri tri­lit­ri­niai tau­kų taip pa­vei­kė ma­no pa­są­mo­nę, kad aš su jais kė­liau­siu ir gu­liau­si. Neiš­ken­tu­si to­kio per­se­kio­ji­mo pa­skam­bi­nau sa­vo ne­lai­min­gai drau­gei, ta­da mes abi pa­skam­bi­no­me su­plo­nė­ju­siai drau­gei ir abi už­si­sa­kė­me tą kos­mo­nau­tų pro­gra­mą. Aš as­me­niš­kai ati­da­viau vi­sus ato­sto­goms kaup­tus pi­ni­gus – be­veik mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą.

O ka­dan­gi man tie tri­lit­ri­niai nė­jo iš gal­vos, aš pa­siū­liau drau­gei ant tri­lit­ri­nio už­ra­šy­ti sa­vo var­dą ir kas sa­vai­tę įpil­ti tiek lit­rų, kiek svo­rio bū­si­me nu­me­tu­sios. Ir ne­nu­rim­si­me, kol ne­pri­pil­dy­si­me tų ke­tu­rių tri­lit­ri­nių.

Po sa­vai­tės mes sto­jo­me ant svars­tyk­lių. Ma­no drau­gė per pir­mą­ją sa­vai­tę ne­te­ko 2,4 kg ir džiu­giai pri­pil­dė be­veik pil­ną stik­lai­nį.

Aš pra­ra­dau vos 100 gra­mų ir liūd­nai šliūkš­te­lė­jau į tal­pą stik­li­nė­lę van­dens.

Ne­kant­riai lau­kiau ant­ros sa­vai­tės re­zul­ta­tų, bet kaip ty­čia iš­puo­lė ke­le­tas pro­gų, ku­rių me­tu neat­si­sa­kiau prie vy­no pa­siū­ly­to rie­baus sū­rio, o prie ka­vos – mo­ren­gi­nių py­ra­gė­lių.

Po ant­ros sa­vai­tės ma­no drau­gė nu­me­tė dar pu­sant­ro ki­log­ra­mo, tai­gi pri­pil­dė pir­mą­jį stik­lai­nį ir be­veik lit­rą šliūkš­te­lė­jo į ant­rą. O aš, mie­lo­sios, įčiurš­kiau į sa­vą­jį pen­kias­de­šimt gra­mų. Pen­kias­de­šimt gra­mų!!!! Jūs įsi­vaiz­duo­ja­te??? Na, kaip ana­li­zai, ir už tooo­kius pi­ni­gus. Jau­čiau­si la­bai nu­si­vy­lu­si.

Re­ziu­muo­jant, po mė­ne­sio ma­no drau­gė jau bu­vo at­si­kra­čiu­si dvie­jų tri­lit­ri­nių tau­kų ir įžen­gu­si į tre­čią tri­lit­ri­nį, pa­si­ju­to kaip ant spar­nų, ir už­si­sa­kė dar pa­kuo­tę kos­mo­nau­tų mais­to. Aš tuo tar­pu per mė­ne­sį ne­te­kau vos 200 gra­mų.

Ir čia kaip ty­čia Ado­mas ėmė­si pla­nuo­ti ato­sto­gas ir fi­nan­si­nius iš­tek­lius. Tu­rė­jau jam pri­si­pa­žin­ti, kad sa­vo su­kaup­tą ato­sto­goms da­lį iš­lei­dau kos­mo­nau­tų pro­gra­mai.

Ir net pa­ro­džiau mū­sų stik­lai­nius, ku­riuos slė­piau po lo­va.

Kai Ado­mas pa­ma­tė ma­no nie­kin­gą šla­ke­lį tri­lit­ri­ny­je, ėmė juok­tis, bet kai pa­sa­kiau, kiek tai kai­na­vo, pa­siu­to.

„Ie­va, ar ži­nai, kad šim­tas gra­mų ta­vo pa­lend­ri­cų kai­nuo­ja šim­tas eu­rų! Tai tur­būt pa­ti bran­giau­sia mė­sa pa­sau­ly­je!!! Tau ką, gal­voj ne­ge­rai?“ – šau­kė.

O ta­da ma­ny­je kaž­kas įvy­ko ir aš ne­lauk­tai iš­kė­liau pa­vy­do sce­ną: iš­rė­kiau, kad jis tą šim­tą eu­rų per sa­vai­tę su­pi­la į sa­vo ma­ši­nos ba­ką, ir dar jai per­ka te­pa­lus ir pa­dan­gas, ir dar skys­čius vi­so­kius, ir dar šli­fuo­ja, ir po­li­ruo­ja, ir net kvė­pi­na.

„Ką tu čia ly­gi­ni, ma­ši­na man – ne pra­ban­ga, o bū­ti­ny­bė“, – ap­stul­bo jis.

„O aš tau kas? Pra­ban­ga ar bū­ti­ny­bė?“ – ta­da pa­klau­siau, ir su­pra­tau, kad tai jam ša­chas ir ma­tas.

Ką jis beat­sa­ky­tų, aš šį mū­šį jau lai­mė­jau.

Taip, mie­lo­sios, aš už­si­sa­kiau dar vie­ną pa­kuo­tę kos­mo­nau­tų mais­to, nes plo­no­ji drau­gė ga­ran­ta­vo, kad ant­rą mė­ne­sį ma­no svo­ris tik­rai pra­dės kris­ti, be to, ma­no apim­tys su­ma­žė­jo, o vei­das pa­skais­tė­jo. Vis ­tiek aš į ato­sto­gas tų tri­lit­ri­nių su sa­vi­mi vež­tis ne­ke­ti­nu.

Ie­va, pra­ban­ga ir bū­ti­ny­bė