Po sunkios ligos atidarė būrimo saloną

Po sun­kios li­gos ati­da­rė bū­ri­mo sa­lo­ną

51-erių me­tų Dai­va Gus­tie­nė – dau­ge­liui Ža­ga­rė­je ge­rai pa­žįs­ta­ma du de­šimt­me­čius vei­kian­čios gė­lių par­duo­tu­vė­lės sa­vi­nin­kė. Ta­čiau dar jau­nys­tė­je drau­gėms kor­tas „iš­mes­da­vu­si“ mo­te­ris nu­spren­dė šį sa­vo ge­bė­ji­mą įtei­sin­ti ir jau dve­jus me­tus dir­ba pa­gal in­di­vi­dua­lios veik­los pa­žy­mą. Dai­va at­vi­ra: la­biau­siai ei­ti šiuo ke­liu pa­stū­mė­jo prieš aš­tuo­ne­rius me­tus iš­gy­ven­ta pa­tir­tis, ka­da su­si­rgu­si tris sa­vai­tes bu­vo pa­ni­ru­si į ko­mą.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Prieš bū­ri­mą pa­si­mel­džia

Dai­va Gus­tie­nė at­ve­ria kie­mo gi­lu­mo­je sto­vin­čio ma­žo na­me­lio du­ris ir pa­kvie­čia laip­tais į ant­rą aukš­tą. Pa­lė­pė­je – jos bū­ri­mo sa­lo­nas, nors taip ir ne­va­di­na. Ap­link – dau­gy­bė žva­kių, vie­no­je len­ty­no­je jos ri­kiuo­ja­si kar­tu su juo­do­mis ka­čių sta­tu­lė­lė­mis.

„Žva­kių švie­sa šil­do, ra­mi­na, jas už­de­gu, skir­da­ma įvai­rioms dva­sioms, gam­tos sti­chi­joms: že­mei, van­de­niui, sau­lei, ug­niai. Tu­riu tar­si sa­vo al­to­rė­lį, kur žva­kių ap­sup­ty­je pa­de­du man bran­gių žmo­nių bei tų, ku­rie sun­kiai ser­ga, fo­tog­ra­fi­jas. Prieš bū­ri­mą vi­sa­da pa­si­mel­džiu“, – pa­sa­ko­ja ža­ga­rie­tė.

Žmo­gui, ku­riam bu­ria­ma, Dai­va pa­duo­da kau­liu­kus. Jei­gu dir­ba su įpras­to­mis kor­to­mis, jis tu­ri mes­ti tris kau­liu­kus, jei ki­to­mis, ku­rios bu­vo spe­cia­liai pa­gal bū­rė­jos su­ma­ny­mą nu­pie­štos vie­tos jau­no­jo me­ni­nin­ko To­mo Ud­ra­kio, – vie­ną di­des­nį kau­liu­ką. Koks skai­čius iš­kren­ta, tiek kor­tų bus trau­kia­ma.

Ža­ga­rie­tė dir­ba ir nuo­to­li­niu bū­du, ga­li­ma sean­są at­lik­ti in­ter­ne­tu.

Bū­rė­ja, bet ne ekst­ra­sen­sė

„Bū­ri­mai trun­ka nuo pu­sant­ros iki dvie­jų va­lan­dų. Žmo­gui duo­du po­pie­riaus la­pą ir tu­ši­nu­ką, kad už­si­ra­šy­tų, kas svar­biau­sia, nes vė­liau ne­beat­si­mins. Sten­giuo­si ne­priim­ti daug klien­tų, tai iš­se­ki­na. Be to, jei žmo­nės at­vyks­ta iš to­liau, ki­tiems il­gai ten­ka lauk­ti. Ta­čiau kar­tą bū­riau vie­nai po ki­tos iš to­liau at­va­žia­vu­sioms trims mo­te­rims. Tad joms te­ko iš­bū­ti net še­šias va­lan­das. Žmo­nės atei­na ne tik iš Ža­ga­rės. Tur­būt dau­giau­sia klien­tų at­vyks­ta iš Jo­niš­kio. Bet yra ir iš Šiau­lių, Ma­žei­kių, Kau­no, Lat­vi­jos. Nuo­to­li­niu bū­du esu bū­ru­si lie­tu­viams, gy­ve­nan­tiems JAV, Ai­ri­jo­je. Kas pa­ban­dė, vė­liau ir vėl su­grįž­ta“, – tei­gia D. Gus­tie­nė.

Žmo­nėms la­biau­siai rū­pi san­ty­kiai su ar­ti­mais žmo­nė­mis, ant­ros pu­sės paieš­kos, svei­ka­tos, dar­bo rei­ka­lai, jie klau­sia, ar ver­ta iš­vyk­ti į už­sie­nį, ar lik­ti Lie­tu­vo­je. Krei­pia­si, ir mo­te­rys, ir vy­rai. Kai ku­rie, at­ro­do, no­ri tik iš­si­kal­bė­ti pa­tys, pa­si­guos­ti.

Ža­ga­rie­tė pa­brė­žia esan­ti bū­rė­ja, bet ne ekst­ra­sen­sė, ne chi­ro­man­tė. Del­no li­ni­jų ne­skai­to ir kiau­rai žmo­gaus per­ma­ty­ti ne­ga­li, jai vis­ką by­lo­ja kor­tos.

„Kar­tą pa­skam­bi­no mo­te­ris: „Man ry­toj teis­mo po­sė­dis, pa­sa­ky­ki­te, kaip tu­rė­čiau elg­tis“. Bet aš ne­ga­liu bur­ti per te­le­fo­ną, rei­kia kom­piu­te­rio ir „Sky­pe“ pro­gra­mos. Ki­tą kar­tą žmo­nės pra­šė pa­dė­ti su­ras­ti išė­ju­sią iš na­mų ir pa­si­kly­du­sią mo­čiu­tę. Jei bū­tų at­si­ve­žę jos nuo­trau­ką, at­vy­kę pa­tys, gal ir bū­čiau ban­džiu­si, o ta­da tik pa­lin­kė­jau jiems stip­ry­bės. Aš jau ži­no­jau, kad mo­čiu­tės gy­vos ne­be­ras, – vė­liau tas fak­tas pa­si­tvir­ti­no, – ta­čiau ne­bū­čiau su­ge­bė­ju­si nu­ro­dy­ti vie­tos“, – at­vi­rai sa­ko Dai­va.

Vi­sa­da at­si­ras skep­ti­kų, ta­čiau Dai­va tei­gia, kad kol kas nie­kas jai į akis ne­pa­sa­kė, kad nu­si­šne­kė­jo, ne­są­mo­nių pri­pa­sa­ko­jo.

Po­jū­čiai paašt­rė­jo po ko­mos

Mo­te­ris tei­gia, kad ne­ti­kė­ti po­jū­čiai paašt­rė­jo po sun­kaus iš­gy­ve­ni­mo – prieš aš­tuo­ne­rius me­tus po gri­po komp­li­ka­ci­jų pa­tir­tos ko­mos, ku­rio­je mo­te­ris iš­bu­vo tris sa­vai­tes.

Jos iš­gi­ji­mą me­di­kai ta­da va­di­no uni­ka­liu at­ve­ju. Li­go­nės plau­čiai dir­bo vos 20 pro­cen­tų, ki­lo grės­mė ki­tų vi­daus or­ga­nų veik­lai. Sun­kiai ser­gan­ti mo­te­ris bu­vo pa­gul­dy­ta į ra­jo­no li­go­ni­nę, o ne­tru­kus iš­ga­ben­ta į Šiau­lius, iš ten – į Vil­nių

„Ne­bu­vau lin­ku­si sirg­ti, ne­si­skun­džiau svei­ka­ta. Per vi­są gy­ve­ni­mą gal tris ke­tu­ris kar­tus tu­rė­jau aukš­tes­nę tem­pe­ra­tū­rą, ka­da ban­dy­da­vau rim­čiau gy­dy­tis. Ki­tais at­ve­jais „iš­vaikš­čio­da­vau“ li­gą ir ne­pri­si­min­da­vau, – pa­sa­ko­ja Dai­va. – Bet tas kar­tas bu­vo ki­toks. Pir­miau­sia pra­stai pa­si­ju­to sū­nus. Pak­vie­tė­me grei­tą­ją pa­gal­bą. Praė­jus po­rai va­lan­dų su­ne­ga­la­vo­me abu su vy­ru: lau­žė kau­lus, ka­ma­vo nuo­var­gis, aukš­ta tem­pe­ra­tū­ra. Pra­gu­lė­jau tris pa­ras. Kai at­ro­dė, jė­gos su­grį­žo, išė­jau į dar­bą. Ta­čiau po ke­lių die­nų, už­klu­pus stip­riam ko­su­liui, nu­spren­džiau pa­ti už­suk­ti į grei­to­sios pa­gal­bos sto­tį. Man nu­sta­tė plau­čių už­de­gi­mą, sky­rė an­ti­bio­ti­kų, lie­pė gu­lė­ti. Bet to­liau lė­kiau į sa­vo gė­lių par­duo­tu­vę. Po sa­vait­ga­lio jau­čiau­si taip pra­stai, kad iš­syk su švy­tu­rė­liais grei­tą­ja bu­vau iš­siųs­ta į Jo­niš­kio li­go­ni­nę, o iš ten – to­liau.“

Vil­niu­je mo­te­riai nu­sta­ty­tas kiau­lių gri­pas, sep­sis, pa­tvir­tin­ta sun­ki plau­čių pneu­mo­ni­ja, abe­jo­ta, ar su­dė­tin­gą iš­ban­dy­mą at­lai­kys šir­dis, inks­tai, ke­pe­nys. Rea­ni­ma­ci­jos-in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos sky­riaus ve­dė­jas, ste­bė­da­mas pa­cien­tę, ta­da pa­sa­kė: „Lau­ki­me ste­buk­lo“. Pa­lai­ky­da­mas Dai­vos su­tuok­ti­nį Sau­lių, pri­dū­rė: „Aš ka­ta­li­kas, ti­kin­tis: au­ko­ki­te, mels­ki­tės“.

Tris ne­ži­nios sa­vai­tes vy­ras, vai­kai, ar­ti­mi bi­čiu­liai Se­no­si­os Ža­ga­rės baž­ny­čios Bar­bor­bos Ža­ga­rie­tės krip­to­je de­gi­no žva­kes. Lieps­nos ži­bu­rė­liai ne­ge­so prie ste­buk­lin­gais iš­gi­ji­mais vie­ti­nių at­min­ty­je pa­gar­sė­ju­sios XVII am­žiaus dva­ri­nin­kai­tės kars­to, ku­ria­me ka­dai­se gu­lė­jo jos pa­lai­kai, imi­ta­ci­jos.

„Kai pa­ti at­si­bu­dau iš tik­ros ar dirb­ti­nai su­kel­tos ko­mos (li­go­nei bu­vo lei­džia­mi vais­tai mie­gui ska­tin­ti, sau­gan­tys nuo skaus­mų, ku­riuos ga­lė­jo pa­tir­ti vi­są lai­ką pri­jung­ta prie apa­ra­tų ir ban­dy­da­mas juos nu­dras­ky­ti – aut. pa­st.), ma­čiau me­di­kus bu­din­čius prie ki­tų pa­la­tos li­ki­mo drau­gių. Per­so­na­las laks­tė, vos spė­da­mas tvar­ky­tis su už­plū­du­siais li­go­niais, ku­riuos ve­žė kaip ka­ro me­tais. Va­di­nu an­ge­lais tuos nuo­sta­bius žmo­nes, vil­kin­čius bal­tais cha­la­tais“, – ne­gai­li pa­gy­ri­mų sos­ti­nės me­di­kams Dai­va Gus­tie­nė.

Vė­liau ją mai­tin­da­vu­si slau­gu­tė pra­si­ta­rė, kad iš pa­la­tos vie­nin­te­lė ža­ga­rie­tė išė­jo sa­vo ko­jo­mis.

„Tar­si Die­vo pirš­tas jus pa­ženk­li­nęs“, – iš­ta­rė ji. D. Gus­tie­nė ti­ki, kad pa­dė­jo mal­dos – ar­ti­mų­jų ir ža­ga­rie­čių, ir ku­ni­go Ma­riaus Dyg­lio, ku­ris ta­da au­ko­jo mi­šias už jos svei­ka­tą.

„Ta­da pa­si­ža­dė­jau, kad prie Bar­bo­ros kars­te­lio gė­lės ne­vys. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad pa­sta­rai­siais me­tais vien dėl jos tą par­duo­tu­vė­lę ir lai­kau, – sa­ko ža­ga­rie­tė. – Pel­no jau nė­ra, nes lai­do­tu­vių puokš­tė­mis, vai­ni­kais pre­kiau­ti ne­no­riu. No­riu bū­ti to­liau nuo mir­ties. To­dėl pra­dė­jau nau­ją pa­slau­gą – gė­lių puokš­čių pri­sta­ty­mą į na­mus pa­gal už­sa­ky­mus. Tuo ypač nau­do­ja­si į už­sie­nį iš­vy­kę ža­ga­rie­čiai ar ar­ti­mie­ji, ku­rie no­ri pa­svei­kin­ti sa­vo šei­mų na­rius, tė­vus, drau­gus, gy­ve­nan­čius Ža­ga­rė­je. Kai nuei­ni su puokš­te, žmo­gus ati­da­ro du­ris ir ne­ten­ka ža­do, juk daž­nas tik­rai ne­pa­gal­vo­ja apie to­kį siurp­ri­zą“, – džiau­gia­si D. Gus­tie­nė.

Mo­te­ris sa­ko, kad bū­ri­mas šiuo me­tu jai tam­pa svar­bes­nis nei gė­lių par­duo­tu­vė. Sa­ko, kai pir­mą kar­tą nuė­jo į Mo­kes­čių ins­pek­ci­ją pa­si­tei­rau­ti, kiek tai kai­nuo­tų, į ją su nuo­sta­ba pa­žiū­rė­jo: tur­būt Jo­niš­kio ra­jo­ne ji pir­mo­ji su­gal­vo­jo „mes­da­ma“ kor­tas ir iš to už­dir­bu­si su­si­mo­kė­ti mo­kes­čius vals­ty­bei.

Au­to­rės nuo­tr.

Dai­va Gus­tie­nė prieš dve­jus me­tus sa­vo bū­ri­mo veik­lą įtei­si­no ofi­cia­liai.