Naujausios
GYVENIMO PRIESKONIAI
Pinigai stiklainiuose
Mielosios, labai tikiuosi, kad jūs esate taupesnės negu mes su Adomu ir turite bent šiokių tokių atsargų juodai dienai. Mes gi, kaip statistiniai Lietuvos vienetai, gyvenome šia diena, kol neišklausiau paskaitos apie finansinį raštingumą.
Esu minėjusi, kad padedu rašyti vienam tipui finansinio raštingumo knygą. Taigi, kartą mano klientas manęs paklausė, kiek mėnesių aš galėčiau išgyventi iš santaupų, jei staiga netekčiau darbo ar bet kokio pajamų šaltinio. Pasakiau, kad gal tris dienas, na, gal mėnesį, jei maitinčiausi pas mamą.
„Ieva, jūs ką?!!!!“
„O ką? Taigi visa Lietuva taip gyvena“.
„Ieva, tai visiškas finansinis nemokšiškumas, ir nėra jokio pasiteisinimo, kad mažai uždirbate. Mūsų tėvai juk juodai dienai atsidėdavo iš 60 rublių atlyginimo, ar ne?“, – žvilgtelėjo į mane taip, kad aš susinepatoginau.
Tada jis ėmė mane mokyti, liepė viską dėtis į galvą ir raštu pasižadėti vykdyti jo paliepimus bent vienerius metus, kad susiformuotų teisingi pinigų valdymo įpročiai.
Pirma, jis man patarė jokiu būdu nelaikyti pinigų kortelėje, nes, anot jo, tikri pinigai, yra gryni pinigai. Tada liepė pasiimti kelis vokelius ar, dar geriau, stiklainius ir į juos susidėlioti išlaidas būstui, maistui, labdarai, svajonėms ir panašiai, o taip pat kiekvieną mėnesį nuo pajamų bent 10 procentų atsidėti į vokelį su užrašu „Juodai dienai“.
Aš mintyse paskaičiavau, kad jei abu su Adomu skirtume po 10 procentų juodai dienai, po metų susidarytų visai nebloga sumelė. Taigi, aš lengva ranka ir pasižadėjau.
Grįžusi namo, susiradau stiklainių: du trilitrinius ir keturis puslitriukus.
Ant trilitrinių užrašiau: Ievos Juoda diena ir Adomo Juoda diena, po du stiklainiukus užrašiau mūsų asmeninėms svajonėms ir neplanuotiems pirkiniams (sau) bei šeimos atostogoms (jam).
Savo stiklainius pakišau po savo lovos puse, Adomo stiklainius – po jo.
Kai vakare grįžo Adomas, aš jį apšviečiau, kad mes esame visiškai finansiškai neraštingi, ir jeigu kas atsitiktų, juodai dienai neturėtume atsidėję nė lito, o tai yra visiškas neišprusimas šiais laikais, ir kad mes pagaliau turime pradėti valdyti savo finansus.
Viską gražiai parodžiau, kas pas mus po lova, ir tą patį vakarą paėmiau iš Adomo po 10 procentų iš piniginės ir gražiai sudėjau į stiklainius: Juodai dienai, Svajonei ir Atostogoms.
Su savo piniginės turiniu padariau tą patį. Ir nepatikėsite, kai pamačiau realias kupiūras stiklainiuose, pajutau didžiulį azartą. Dabar kiekvieną vakarą pasitikdavau Adomą, kaip kokia mokesčių inspekcija, ir kaip mat sukonservuodavau jo pajamas į stiklainius. Kiek įmanoma sąžiningai elgiausi ir su savo pajamomis. Stiklainiai iš tiesų pradėjo sparčiai pilnėti, o aš save pagavau vakarais vis lendant po lova ir grožintis šiuo vaizdu.
Adomas kažkaip labai neprieštaravo, ypač noriai dėdavo į Svajonės stiklainį ir aš beveik teisingai įtariau, kad jo svajonė yra plieninė su dviem ratais (bet ne dviratis, spėkite, kas).
Aš į tai žiūrėjau atlaidžiai, nes žinojau, kad svajones galima visada pakoreguoti reikiama linkme.
Stiklainiai vis pilnėjo, o aš pirmą kartą pajutau, kad taupyti yra smagu.
Bėda ta, kad juoda diena mus ištiko anksčiau, nei aš planavau. Pirma, prakiuro Adomo dantis, o žinote, kiek kainuoja apsilankymas pas odontologą. Ateini dėl vienos skylutės, o išeini su naujais protezais. Po to man verkiant reikėjo naujos suknelės ir batelių tokiam labai svarbiam verslo vakarėliui. Dar kaip tyčia mašina pradėjo barškėti, nuvežėme į servisą, o ten jau pačios suprantate – nepasiginčysi.
Pradėjau, žinoma, tuštinti stiklainius pirmiausia po Adomo lova. Savo kolkas neliečiau, nes kažkas šeimoje privalo išlikti stabilus.
Bet netrukus turėjau įkišti ranką ir į savuosius. Sunkiausia buvo atsisveikinti su trilitrinio turiniu. Nes, patikėkite, trilitriakas pinigų kažkaip ypatingai veža.
Pirmoji naktis su tuščiais stiklainiais po lova buvo labai nemaloni. Aš guodžiausi Adomui, kad mes, matyt, nevykėliai, kad mūsų išlaidos didesnės, negu pajamos ir kad mes taip ir neišmoksime gyventi ir niekada nebūsime turtingi.
Bet Adomas prisipažino, kad dabar lengviau atsiduso: „Aš, Ievut, visą laiką galvojau, o jeigu būtų atėję vagys ir radę tuos tavo trilitrinius po lova, įsivaizduoji, kaip juoktųsi, o dar, neduokdie, juos būtų pagavę su įkalčiais ir jie duotų parodymus, dar laikraščiai aprašytų, tai juk negalėtum niekam į akis pažiūrėt, tektų emigruoti“.
Kai pagalvoji, gal jis ir teisus, gal reikia gyventi šia diena, ypač, kai kitos išeities nėra.
Ieva, vėl su tuščiais stiklainiais
