Naujausios
Pavasaris — metų pradžia
Pavasaris — pradžių pradžia, naujas gyvybės ciklas, ypač žemdirbių tautai. Anksčiau senoliai metus skaičiavo pagal tai, kiek žiemų pražiemojo, o savo gyvenimą lygino su gamtos ciklais. Pavasaris — tai jaunystė.
Etnologas Libertas Klimka į pavasarį pažvelgė mūsų protėvių akimis, kai žmonės stebėjo dangų ir žemę, kai kalendorių atstojo mėnulis, o visi darbai buvo rikiuojami pagal gamtos ciklą. Harmonijos su gamta tema, etniniai papročiai, teigia L. Klimka, šiandien ne tik nepraranda aktualumo, bet tampa išlikimo klausimu.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Kovas — paukščių sugrįžimas
„Pirmiausiai pavasaris ateina į pajūrį, pamarį ir paskui maždaug 15-20 kilometrų per parą greičiu ritasi per Lietuvą link sostinės. Beržo sula medžio skaidulomis pajuda, brinksta pumpurai, grįžta paukščiai. Vidutiniškai viskas įvyksta apie lygiadienį“, — pasakoja Libertas Klimka.
Pavasarį gausu švenčių, ir visos jos, anot etnologo, turi dvigubus vardus — krikščioniškąjį ir etninį.
Lietuvių senieji mėnesių pavadinimai ir net atskirų datų, švenčių pavadinimai yra susiję su gamta. Kovas — tai kovarnių sugrįžimas.
Kovo 4-toji (pagal bažnytinį kalendorių Kazimierinės) kaime tebevadinama varnėnų, ar špokų diena.
Kovo 10-toji — (Keturiasdešimties kankinių diena) mūsų protėvių buvo minima kaip Keturiasdešimties paukščių diena. Apie tą dieną sugrįžta dauguma paukščių.
Labai įdomi diena yra kovo 19-toji, bažnytiniame kalendoriuje minima, kaip Juozapinės. Nors gavėnia, tačiau tą dieną net bažnyčioje leisdavo tuoktis. Tokia tradicija, anot L. Klimkos, akivaizdžiai atėjusi iš senesnių papročių, susijusių su Pempės diena.
Papročiai rodo, kad tai būta merginų šventės, jos imdavo rūpintis savo darželiais, keisdavosi gėlių sėklomis. Sakydavo, kad iki Pempės dienos reikėdavo užbaigti pagrindinius verpimo, audimo darbus (ruošti kraitį), nes prasideda lauko darbai.
Kovo 21-ąją šviesos ir šešėlio riba mūsų planetą padalija lygiai perpus, diena susilygina su naktim — tai pavasario ekvinokcija, astronominio pavasario pradžia.
Gandrinė — etniniai Naujieji metai
Kovo 25-oji pagal papročius — Gandrinė. Papročių analizė, anot L.Klimkos, rodo, kad anksčiau (matyt, dar akmens amžiuje) tai buvę Naujieji metai. Tą dieną, sakydavo, atbunda meška ir nustūmusi nuo sosto briedį tampa pasaulio valdove.
Labai svarbu buvo, kaip tą gandrą pamatysi. Šeimininkės sakydavo — jeigu tupintį, darbai vangiai eisis, jei skrendantį — spėriai, bet per skubotumą viskas gali iš rankų kristi ir indų galima pridaužyti. Merginos dairydavosi skrendančios porelės — tada žinojo, kad šiemet išskris iš namų.
Gandro atskridimas buvo itin laukiamas ir jam ruošiamasi. Šeimininkė per gandrines keldavosis anksti, nes reikėjo paruošti gandro pusryčius (kitur vadintus gandro pavakariais ar gandro vaišėmis). Be to, jei per gandrines pamigsi, visi metai bus vangūs ir mieguisti.
Gandro vaišės reikšdavo, kad nuo gandrinių prasideda sunkūs darbai ir vyrus reikia stipriau maitinti — prisidėdavo vienas papildomas valgymas.
Užtat pirmosios gandro vaišės — ypatingos, joms kepami pyragiukai iš rankinėmis girnomis sumaltų įvairių javų — vadindavo juos kratinių bandelėmis (kitur kaukorais). Tai apeiginis valgis, kad derlius būtų geras.
Tą dieną šeimininkas su šeimininke eidavo į klėtį ir žadindavo aruodus, lyg perduodami sėklai savo gyvybinę energiją.
Bitininkai tą dieną vadindavo Bičių diena, sakydavo, kad saulės atokaitoje aviliai įšyla ir bitelės pakyla skraidyti. Tą dieną keldavo spietines.
Velykų papročiai — iš ledynmečio
Pagrindinė pavasario šventė — Velykos. L. Klimkos manymu, iš Velykų papročiai pabiro į visas anksčiau išvardintas paukščių dienas.
„Velykų šventė mūsų klimato kraštams yra be galo svarbi nuo akmens amžiaus, kai parskridę į savo gimtinę paukščiai išgelbėdavo žmones nuo bado“, — pasakoja L.Klimka.
Kai ledynai Lietuvoje ištirpo ir ėmė trauktis Skandinavijos link, prieledynmečio mariose klegėdavę labai daug paukščių, tarp jų — ir narūnėliai. Tie ypatingi vandens paukščiai dėdavę tik po vieną kiaušinį — ant uolos, virš jūros bangų, o kad jis nenuriedėtų, gamta jį labai užsmailindavusi, kiekvienam kiaušinukui suteikdama vis kitokį atspalvį ir raštą.
Etnologai spėja, kad tai galėjo būti postūmis atsirasti margučiams. Pirmasis rastas kiaušinis ankčiau buvo aukojamas paukščius atsiuntusiems Dievams. Aukos spalva — raudona, tad ir pirmieji margučiai būdavo raudoni, ant margučio tarsi laišką paukštei deivei žmonės išspausdavo paukščio pėdelę.
„Tradiciniais raštais marginamas margutis — tai pasaulio modelis, tai žinia, kaip mūsų protėviai suprato gamtos reiškinius, jų priežastis. Lietuviški margučiai yra išlaikę archaiškiausius raštus, o mus pasiekia archetipai iš tolimų laikų“, — tvirtina L. Klimka.
Buvęs paprotys Velykų rytą susirasti upelį, kuris atiteka iš rytų, nusimaudyti jame ar nusiprausti (tada būsi sveikas ir stiprus visus metus), parnešti to gyvybės vandens ligioniams. Šis paprotys, anot L. Klimkos, rodo, kad anksčiau Velykų data buvusi pastovi — tai buvo lygiadienio šventė. Mat per lygiadienį saulė teka tiksliai rytuos.
Apskritai Velykų laikotarpiu, pastebi etnologas, pradedant Verbų sekmadieniu, yra persipynę ir krikščioniški, ir labai gražūs tradiciniai papročiai, o kiekviena diena savotiškai sureikšminama.
Ypatingas žaliasis kevirtadienis, kai namai papuošiami iš miškų atneštais žalumynais, pirma namus išsikuopus ir išsivalius.
Šeštadienį gražus ugnies įkūrimo paprotys, kai ugnis iš šventoriaus atnešama namo. Buvo priimta, kad per Velykas visi velykiniai patiekalai turi būti pašventinti naujai įkurta ugnimi.
Balandžio sėja
L. Klimka dar pats prisimena, kad kaime balandžio 1-ąją pažymėdavo juokais, taikytais apsileidėliams. Jei kas padargą ne vietoje laikydavo, bernai užkeldavo ant stogo ar ant lieptelio nubogindavo. Visą pirmąją balandžio savaitę vaikai žaisdavo „gyvo-žalio“ — jei neturi kišenėje kokio lapelio, tuoj gauni sprigtą per nosį.
Laikotarpis tarp dviejų Izidorių — balandžio 4-tosios Vyskupo Izidoriaus ir gegužės 17-tosios Izidoriaus Artojo — pavasario sėjos laikotaropis.
Labai svarbūs buvo pirmosios vagos papročiai. Prieš pradėdamas vagoti artojas pabučiuodavo žemę, o pirmą vagą išvaręs, ją atgal užversdavo, taip atsiprašydamas, kad žemės nugarą išdraskė.
Balandžio 23-oji — Jurginės, ryški gyvulių augintojų diena. Tą dieną, sakydavo, negalima žemės judint, net kuolo įkalt. Gyvulius išvarydavo į lauką — ant tvarto pakabindavo užrakintą spyną, prie slenskčio padėdavo pjūklą dantimis į viršų (tai nuo vilkų), prie slenksčio — du margučius.
„Jei Europoje šventas Jurgis buvo riterių globėjas, Lietuvoje — Dievo ganiklis“, — pastebi L.Klimka.
Už keletos dienų — balandžio 27— ąją — švento Morkaus dieną moterys sodindavo daržus, pirmiausiai, žinoma, morkas.
Gegužės darbai
Gegužę švenčių nėra, nes darbai gena žmogų ir švęsti nėra kada.
Apie gegužės 8-tąją — šventą Stanislovą (arba cibulinį Stanislovą) sodindavo svogūnus. Tik svarbu žiūrėti, koks mėnulis. Jei jaunas — bus žiedynai, reikia laukti dylančio ir jokiu būdi nesodinti, kai saulė su mėnuliu danguje bus kartu.
Gegužės mėnesį išpuola šeštinės — sėjos pabaiga. Per šeštines, jei didelė šeima — buvo valgomos šešios kiaulės kojos su žirniais. Kiauliena Lietuvoje — visų agrarinių švenčių patiekalas. Dar romėnų rašytojas Tacitas rašė, kad aisčiai labai gerbia šerną, nes šis išmokė žmogų žemę knist.
Libertas Klimka apie papročių aktualumą
„Visi tautiniai papročiai mus artina prie tėviškės gamtos, o gyvenantiems mieste to ypač nereikėtų pamiršti, negalime prarasti pagarbos gamtai ir gyvybei. Papročių išliekamoji vertė — tai mūsų pačių išlikimas.
Visas pasaulis eina iš proto dėl ekologijos, o senieji mūsų papročiai yra labai aktualūs ir ekologiški.
Mūsų tradiciniuose papročiuose glūdi atsakymai, kurių ieškome Tibeto medicinoje, jogų pratimuose. Kai žmogaus organizmo ritmas būdavo suderinamas su gamtos ritmu, žmonės galėdavo nudirbti sunkiausius darbus. Jei gebėtume gyventi gamtos ritmu, būtume kur kas sveikesni.
Ir maistas buvo derinamas pagal šventes — mūsų protėviai žinojo, ką valgyti, kada valgyti, o kada pasninkauti ir organizmą išvalyt. Tradiciniai valgiai tinkamiausi mūsų genams.
Svarbiausiai, kad mes tuos papročius dar turime išlaikę — tik jie guli archyvuose, juos tereikai susiteminti ir išpopuliarinti. Kaip ir tradicinius valgius, kurie tinkamiausi mūsų genams. Juk mūsų organizmas šimtmečiai pratęs valgyti sriubas, košes ir šiupinius.
KLODAI: Liberto Klimkos patarimu, ant Mindaugo paminklo Vilniuje pjedestalo buvo padarytas savotiškas metų ratas su išraižytomis svarbiausiomis šventėmis, kurios visos turi du klodus ir du pavadinimus — krikščioniškąjį ir etninį.
JURGINĖS: Per Jurgines gyvulius išvarydavo į lauką (nors iš tvarto), arkliai buvo maudomi, šukuojami, godojami. Kai kur iš vaško išpjaustydavo gyvulių formos figūrėles ir aukodavo jas ant šv.Jurgio altoriaus.
DUONA: Labai svarbūs būdavo pirmos vagos papročiai. Pusryčius artojas pavalgydavo su visa šeima, pasiimdavo duonos žiauberę, ją nusinešdavo į lauką, užardavo pirmoje vagoje, palaistydavo. Tai tarsi aliuzija į tai, kad duonelė auga iš žemės.
PASAULIS: Įsigilinę į margučio raštų semantiką, papildę ją tautosaką, galima susidaryti pasaulio modelio vaizdą.
Jono TAMULIO nuotr.