Pavasarį laikas genėti medžius ir krūmus

Pavasarį laikas genėti medžius ir krūmus

Pa­va­sa­rį lai­kas ge­nė­ti me­džius ir krū­mus

Šiau­lių uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­de su­reng­ta­me se­mi­na­re „Prak­ti­niai dar­bai pa­va­sa­rį so­de ir gė­ly­ne“ so­do dend­ro­lo­gas Vai­das Juk­ne­vi­čius pa­sa­ko­jo apie tai, ko­dėl ver­ta ge­nė­ti vais­me­džius, vaisk­rū­mius ir de­ko­ra­ty­vi­nius su­me­dė­ju­sius au­ga­lus. Jis pa­ta­rė, kaip tai da­ry­ti tai­syk­lin­gai.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Ko­dėl rei­kia ge­nė­ti vais­me­džius?

Il­gai­niui vais­me­džių vai­ni­kai su­tan­kė­ja, iš­tįs­ta į vir­šų, kar­tais ša­kos iš lie­mens au­ga smai­liu kam­pu ir vė­liau at­plyš­ta, ne­ge­ni­mų vais­me­džių vai­siai smul­kė­ja.

Pa­sak V. Juk­ne­vi­čiaus, me­džius rei­kia ge­nė­ti, re­tin­ti vai­ni­ką, kad vai­siai gau­tų dau­giau švie­sos, be to, tan­kia­me vai­ni­ke kau­pia­si drėg­mė, o tai – pa­lan­ki ter­pė plis­ti li­goms. Sau­lė nai­ki­na kai ku­rias vais­me­džių li­gas, der­lius ma­žiau pa­žei­džia­mas pu­vi­nio, raup­lių. Taip pat per re­tą vai­ni­ką praei­na vė­jas, ku­ris nu­pu­čia ry­ti­nę ra­są, to­dėl su­ma­žė­ja ga­li­my­bė gry­bų spo­roms pri­si­tvir­tin­ti ant vai­sių, ir ne­pa­žei­džia­mas der­lius.

Dend­ro­lo­gas at­krei­pė dė­me­sį, kad nu­ge­nė­jus li­go­tą me­dį rei­kia de­zin­fe­kuo­ti įran­kius, kad li­gos neuž­neš­tu­me ant ki­to me­džio. De­zin­fe­kuo­ti ga­li­ma pa­kai­ti­nant įran­kių ge­lež­tes ant ug­nies ar­ba nu­va­lant spi­ri­tu, ki­ta an­ti­sep­ti­ne me­džia­ga.

Daž­nam so­di­nin­kui gai­la pjau­ti ša­kas su žie­di­niais pum­pu­rais. Ta­čiau dend­ro­lo­gas pa­ta­ria ne­si­gai­lė­ti, nes me­dis vi­sų žie­dų neuž­mez­ga, o pra­re­ti­nus juos tik pa­gau­sė­ja der­lius, vai­siai bū­na stam­bes­ni.

V. Juk­ne­vi­čius sa­ko, kad yra įvai­rių nuo­mo­nių apie nu­pjau­tų ša­kų už­te­pi­mą. Vie­ni dend­ro­lo­gai lai­ko­si nuo­mo­nės, kad nu­pjau­tų ša­kų ne­rei­kia nie­kuo tep­ti, ki­ti lai­ko­si nuo­sta­tos, kad sto­ras ša­kas bū­ti­na ap­sau­go­ti. „Ener­gin­gas me­dis per se­zo­ną užau­gi­na maž­daug iki tri­jų cen­ti­met­rų žaiz­dą, to­dėl plo­nų ša­kų tep­ti ne­bū­ti­na“, – sa­ko dend­ro­lo­gas.

Da­bar pre­ky­bo­je yra įvai­rių te­pa­lų ir prie­mo­nių me­džių žaiz­doms už­tep­ti ar už­purkš­ti. V. Juk­ne­vi­čius at­krei­pia dė­me­sį, kad jei­gu nau­do­ja­mas so­do te­pa­las vaš­ko pa­grin­du, jo rei­kia tep­ti ypač plo­nu sluoks­niu, kad ne­su­si­da­ry­tų plu­ta ir po ja ne­si­kaup­tų kon­den­sa­tas. Be to, ne­rei­kė­tų už­tep­ti vie­tos tarp žie­vės ir me­die­nos, ši vie­ta tu­ri kvė­puo­ti.

Kaip an­ti­sep­ti­kas pui­kiai tin­ka rap­sų alie­jus, ga­li­ma nau­do­ti ir alie­ji­nius da­žus, jei­gu ne­tu­ri­te spe­cia­lių prie­mo­nių.

Svar­bu ne­per­sis­teng­ti

Pa­sak V. Juk­ne­vi­čiaus, prieš pra­de­dant ge­nė­ti, ap­link me­dį ar krū­mą rei­kia apei­ti ke­lis kar­tus, ge­rai ap­žiū­rė­ti, ko­kias ša­kas rei­kia ša­lin­ti, ko­kias trum­pin­ti, ir tik ta­da im­tis dar­bo.

Pir­miau­sia pa­ša­li­na­mos nu­džiū­vu­sios, pa­žeis­tos, be­si­tri­nan­čios vie­na į ki­tą ša­kos, taip pat au­gan­čios smai­liu kam­pu ir į vai­ni­ko vi­dų, nu­kar­po­mi vil­kaūg­liai, ku­rie au­ga sta­čiai.

Kol me­de­lis jau­nas ir dar ne­da­vė pir­mo­jo der­liaus, jį ge­nė­ti rei­kia la­bai at­sar­giai ir sai­kin­gai. Svar­bu pa­ša­lin­ti kon­ku­ren­ti­nę vir­šū­nę (nu­kirp­ti ar­ba at­lenk­ti). Taip pat nu­pjau­na­mos ar nu­ker­pa­mos apa­ti­nės ša­kos (pa­lie­ka­mos maž­daug 70 cen­ti­met­rų aukš­ty­je nuo že­mės). Ta­čiau jei­gu ke­tu­rios ša­kos au­ga vie­na prie­šais ki­tą vie­na­me ly­gy­je, ne­ga­li­ma pa­ša­lin­ti vi­sų iš kar­to. Rei­kė­tų pa­ša­lin­ti dvi vie­nais me­tais ir dvi – ki­tais. „Me­dis ne­mėgs­ta, kai žaiz­dos bū­na iš vi­sų pu­sių“, – pa­žy­mi dend­ro­lo­gas.

Jei­gu ša­kos au­ga tik smai­liu kam­pu, jas rei­kia at­lenk­ti į šo­nus ir pa­ka­bin­ti sva­re­lius ar­ba pri­riš­ti vir­vu­te prie apa­ti­nių ša­kų, lie­mens ar į že­mę įkal­tų kuo­lų.

Ša­kas ga­li­ma ir įlauž­ti (šis bū­das pa­va­sa­rį ypač tin­ka). Įlauž­tos vie­tos grei­tai apau­ga žie­ve, ša­kos ma­žiau au­ga, kaip ir at­lenk­tos bei pri­riš­tos vir­vu­tė­mis, ir anks­čiau pra­de­da de­rė­ti.

Dend­ro­lo­gas pa­žy­mi, kad ge­nint vais­me­džius rei­kia steng­tis, kad kuo dau­giau ša­kų aug­tų ho­ri­zon­ta­liai. Mat ver­ti­ka­lios ša­kos grei­tai au­ga, bet ma­žiau de­ra. Pa­ša­lin­ti rei­kė­tų iš ša­kos vir­šaus au­gan­čius ūg­lius, taip pat į apa­čią au­gan­čias ša­kas.

Vi­sus vais­me­džius ga­li­ma že­min­ti, ta­čiau jei­gu me­dis jau se­nas ir daug iš­tį­sęs į vir­šų, tai rei­kė­tų da­ry­ti pa­laips­niui, kas­met po tru­pu­tį, kol bus pa­siek­tas no­ri­mas aukš­tis. Šis dar­bas ga­li už­truk­ti maž­daug iki tre­jų me­tų.

Taip pat svar­bu ne­per­sis­teng­ti ir ne­pa­ša­lin­ti dau­giau kaip 30 pro­cen­tų ša­kų, nes tuo­met nu­ken­tės me­džio šak­nys ne­gau­da­mos pa­kan­ka­mai mais­to me­džia­gų iš la­pų, be to, me­dis ims ak­ty­viai au­gin­ti ūg­lius.

Jei­gu ša­ka yra iki 1,5 cen­ti­met­ro skers­mens, ją ga­li­ma nu­kirp­ti se­ka­to­riu­mi. Ša­kos trum­pi­na­mos iki pum­pu­ro. Apa­ti­nės ša­kos pa­lie­ka­mos il­ges­nės, o kuo aukš­čiau – tuo trum­pes­nės, kad neužs­to­tų vie­nos ki­toms švie­sos. Sto­res­nes ša­kas rei­kia nu­pjau­ti pjūk­le­liu. Ša­ka pjau­na­ma ties su­siau­rė­ji­mu, kur su­si­da­riu­si žie­vės raukš­lė. Jei­gu ša­ka sto­res­nė už ran­ką ir ją sun­ku pri­lai­ky­ti, da­rome pir­mą pjū­vį to­liau nuo ka­mie­no iš apa­čios (įpjau­na­me treč­da­lį ša­kos), po to ant­ras pjū­vis – iš vir­šaus. Tre­čiu pjū­viu nu­pjau­na­me li­ku­sią ša­kos da­lį, ta­da neatp­lyš­ta žie­vė, ne­ža­lo­ja­mas ka­mie­nas.

Pir­ma­jam me­džių ge­nė­ji­mui, pa­sak V. Juk­ne­vi­čiaus, da­bar yra pa­lan­kiau­sias me­tas, nes nak­tį tem­pe­ra­tū­ra jau ne­nuk­ren­ta že­miau –10 laips­nių. Mat esant šal­čiams ge­nint jaut­rius vais­me­džius, ga­li šal­čiai pa­žeis­ti nu­pjau­tas vie­tas.

Be­je, vyš­nias ir sly­vas ge­riau­sia ge­nė­ti po der­liaus nuė­mi­mo (va­sa­ros pa­bai­go­je, ru­de­nį).

Vaisk­rū­mių ge­nė­ji­mas

Krū­mai ge­ni­mi šiek tiek ki­taip nei me­džiai. Čia svar­bu pa­ša­lin­ti pa­žeis­tas, ho­ri­zon­ta­lias, iš­lin­ku­sias ša­kas, taip pat se­nas, maž­daug 3–4 me­tų. Pa­lie­ka­mos sta­čiai au­gan­čios ša­kos. Pro­duk­ty­viau­si bū­na apie 10 ša­kų tu­rin­tys vaisk­rū­miai.

Krū­mai pa­pras­tai ge­ni­mi pra­bė­gus 4–5 me­tams po pa­so­di­ni­mo, pri­klau­so­mai nuo au­ga­lo rū­šies.

Ge­rai pri­žiū­ri­mi ser­ben­tų, ši­lauo­gių, ag­ras­tų krū­mai ga­li de­rė­ti ga­na il­gai.

De­ko­ra­ty­vi­nių su­me­dė­ju­sių au­ga­lų ge­nė­ji­mas

De­ko­ra­ty­vi­niai au­ga­lai ge­ni­mi pa­na­šiu prin­ci­pu, kaip ir vais­me­džiai bei vaisk­rū­miai: iš­pjau­na­mos nu­džiū­vu­sios, pa­žeis­tos ša­kos, taip pat tan­ki­nan­čios vai­ni­ką. Tai da­ro­ma dėl tų pa­čių prie­žas­čių – kad į vai­ni­ką pa­tek­tų kuo dau­giau švie­sos, gau­siau žy­dė­tų, neį­si­mes­tų pu­vi­niai.

Me­džiai ir krū­mai, vi­jok­liai, iš ku­rių te­ka su­la, ge­ni­mi vė­liau, kai su­la­po­ja.

Krū­mai, ku­rie pir­miau su­krau­na žie­dus, o la­pus – vė­liau, ge­ni­mi po nu­žy­dė­ji­mo, ta­da for­muo­ja­ma la­ja.

De­ko­ra­ty­vi­niai krū­mai ir me­džiai ge­ni­mi dar ir dėl to, kad tu­rė­tų gra­žią la­ją. Ta­čiau tai rei­kė­tų da­ry­ti at­sa­kin­gai, ne­pa­vers­ti au­ga­lo ša­kų vė­duok­lė­mis. Taip iš­ge­nė­tus me­džius leng­vai ga­li iš­lau­žy­ti vė­jas.

Gy­vat­vo­rės kar­po­mos ma­žiau­siai tris kar­tus per se­zo­ną, o gu­do­be­lių – net pen­kis kar­tus.

Daž­nam se­mi­na­ro lan­ky­to­jui ki­lo klau­si­mas, ar ga­li­ma stip­riai pa­že­min­ti se­nas tu­jas. V. Juk­ne­vi­čius sa­ko, kad tu­jos trum­pi­ni­mo ne­bi­jo, ta­čiau stip­riai nu­ge­nė­tos po­rą me­tų ne­gra­žiai at­ro­do, kol iš vi­daus ne­priau­ga jau­nų ša­ke­lių.

Da­bar daž­nas ir prie na­mų, ir ka­pi­nė­se au­gi­na vir­žius. Dend­ro­lo­gas pa­ta­ria trum­pin­ti ir juos.

Buks­me­džius ga­li­ma su­for­muo­ti ir ru­tu­lio for­mos, ir ku­bo, taip pat au­gi­na­mos buks­me­džių gy­vat­vo­rės. Ta­čiau kar­py­ti juos rei­kia maž­daug tris kar­tus per se­zo­ną.

Ne­ge­ni­mos aly­vos ga­li užaug­ti la­bai aukš­tos, tad jas rei­kia nuo­lat ge­nė­ti, ap­kar­py­ti, ta­čiau sai­kin­gai, nes smar­kus nu­ge­nė­ji­mas ga­li pa­ska­tin­ti šak­nų at­ža­lų au­gi­mą. Net ir krū­mi­nes aly­vas ga­li­ma su­for­muo­ti kaip me­de­lius.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

DEND­RO­LO­GAS: Šiau­lių uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­do dend­ro­lo­gui Vai­dui Juk­ne­vi­čiui da­bar pa­ts dar­by­me­tis – rei­kia nu­ge­nė­ti ne vie­ną me­dį ir krū­mą. O tai da­ry­ti bū­ti­na, kad vai­siai gau­tų dau­giau švie­sos, be to, tan­kia­me vai­ni­ke kau­pia­si drėg­mė, o tai – pa­lan­ki ter­pė plis­ti li­goms.

Bo

ŠA­LI­NI­MAS: Ša­kos ša­li­na­mos kuo ar­čiau ka­mie­no. Ker­pa­ma ties ša­kos su­siau­rė­ji­mu, ties raukš­le. Se­ka­to­rius lai­ko­mas taip, kad aš­me­nys ša­ką nu­kir­ptų iš šo­nų.

PJŪK­LAS: Sto­res­nes kaip 2 cen­ti­met­rų skers­mens ša­kas rei­kia ša­lin­ti pjūk­liu­ku. Įran­kį rei­kė­tų lai­ky­ti taip, kad pjau­da­mi ne­pa­žeis­tu­me ki­tų ša­kų ir ka­mie­no.

KRŪ­MAI: Ge­nint krū­mus pir­miau­sia pa­ša­li­na­mos se­nos (5–8 me­tų) silp­nos ša­kos, taip pat iš­lin­ku­sios.