Naujausios
Pasimokyti reikėtų iš ispanų
Šiaulietis Vidmantas specialiai atėjo į redakciją, norėdamas palinkėti tautiečiams neprarasti gero ūpo. Daug metų Ispanijoje dirbęs vyriškis sako, kad krizė ispanus smaugia ne mažiau, bet žmonės ją pakelia lengviau, nes yra dosnesni ir labiau myli vieni vienus.
Sigita STONKIENĖ
siga@skrastas.lt
Emigrantus prašo išvažiuoti
„Lietuviai įpratę dejuoti: jiems vis blogai ir blogai. Jie turėtų pasimokyti iš ispanų“, — redakcijoje sakė Vidmantas.
Penkiasdešimtmetį perkopęs vyriškis per šešerius gyvenimo ir darbo Ispanijoje metus mano neblogai pažinęs tos šalies kultūrą ir žmonių santykius. Neseniai jis grįžo į Lietuvą, nes nedidelis jo verslas, kurį buvo įsukęs, žlunga. Vidmantas Ispanijoje dirbo legaliai.
„Ispanijoje pagrindiniai verslai yra žemės ūkis ir turizmas, gamyklų nėra daug. Didžiausi Ispanijos draugai — Jungtinės Amerikos Valstijos, jos perka citrusinius vaisius. Šiuo metu ten krizė milžiniška, nes vaisių eksportas žymiai sumažėjo, — pasakojo vyriškis. — Pats mačiau, kaip prie darbo biržos stovi eilės: kiekvieną rytą, šeštą valandą, susirenka maždaug po 300— 400 žmonių.“
Pasak Vidmanto, Ispanijos valdžia kreipiasi į emigrantus, prašydama juos išvykti iš šalies, netgi sugrąžina socialinio draudimo įmokas.
Nors nedarbas auga ir atlyginimai mažėja, Vidmanto nuomone, Ispanijoje badu nemirsi. Ten esą visiškai neblogai galima gyventi ir nedirbant.
Gyvenimas už dyką
„Nedideliuose miesteliuose yra nemažai apleistų namų, kurių savininkai išvyksta į didelius miestus, o namai lieka neparduoti, pamiršti, juose niekas negyvena. Nori — eik į tokį namą, susitvarkyk ir gyvenk, o paskui po truputėlį gali ieškotis darbo. Pradžioje kurį laiką ir aš taip gyvenau: įsijungiau elektrą, prisirinkau labdaros baldų, susitvarkiau. Prekybos centruose visas maistas, kurių galiojimo laikas baigiasi, atiduodamas už dyką. Kiekvieną vakarą puikiausio maisto atsinešdavau. Atvažiuoja policija, aplanko — emigrantas? Paklausia, ar nėra problemų, ir išvažiuoja. Jokių priekaištų, jokio varymo, kraustymo, į žmogų žiūrima su pagarba. To Lietuvoje neįsivaizduoju“.
Pasak Vidmanto, Ispanijoje yra net specialus terminas tokiam gyvenimui apibūdinti: gyvenimas už dyką. Be neigiamo atspalvio.
Jis atkreipė dėmesį, kad ispanai nėra šykštūs: pavyzdžiui, turgaus ar mažų parduotuvių prekeiviai vargšui bet kada prikraus pilną rankinę maisto ir jokio užmokesčio neprašys.
Jie myli savo šalį, tęsė šiaulietis, išsikelia vėliavas, gieda himną, šoka, dainuoja, prie jūros ar kalnuose rengia šventes, lauke didžiuliuose puoduose verda maistą ir čia pat dalijasi su visais. O svarbiausia, kad ir kaip būtų sunku, niekada nekeiks savo valstybės.
„Ten žmonių santykiai visiškai kitokie: paprasti ir nuoširdūs. Ir jie masiškai netenka darbo, bet žiūri į tai kaip į normalų procesą, nedramatizuoja. Kitokie darbdaviai, į darbo žmogų žiūri su pagarba, visada išties ranką, ieško būdų, kuo bėdoje galėtų padėti. Sunkmečiu tokie santykiai tarp žmonių veikia kaip balzamas“, — pasakojo Vidmantas, kuris mano, kad lietuviai daug lengviau išgyventų krizę ir nedarbą, jeigu valdžia mažiau gąsdintų, tautiečiai — skųstųsi ir visi labiau rūpintųsi vieni kitais.
Juolab kad, Vidmanto nuomone, šiuo metu užsieniuose mūsų niekas nebelaukia.
Citata: „Sunkmečiu geri žmonių santykiai veikia kaip balzamas.
PAMOKOS: Šiaulietis Vidmantas, dirbdamas Ispanijoje, išmoko nenusiminti ir nepulti į neviltį. Bet Lietuvoje, sako, tokiam išlikti sunku.
Asmeninio albumo nuotr.