Naujausios
Pasikalbėjom
Mielosios, aną dieną sutikau savo seną klasės draugę, tokią buvusią aktyvistę, poetę, dainininkę, šokėją, visada stovėjusią pirmosiose fronto linijose. Ji labai apsidžiaugė mane pamačiusi ir pakvietė išgerti kavos bei pasišnekučiuoti apie šį bei tą... Žinoma, aš sutikau.
Ir mes ėmėmės kalbėtis.
- Klausyk, Ievute, na, kaip tu gyveni?
- Aš visai neblogai...
- O aš tai, žinok, nerealiai... va, ką tik su Vaciuku grįžom iš kelionės, žinok, kaip buvo faina, prisideginom, prisinardėm. Žinok, kokios ten grožybės po vandeniu, kokios žuvys, o koks maistas, žinok, jau tų jūros gėrybių kaip atsivalgiau, bet kaip nerealiai skanu... Nu, klausyk, nepaklausiau, o kaip taviškis, su tuo pačiu dar?
- Su tuo pačiu dar.
- Matai kaip, o, žinok, Vaciukas man – jau trečias. Su pirmu, žinai, nepasisekė, antras pijokas buvo, bet Vaciukas tai nerealus, būtinai supažindinsiu, čia mes kaip ir medaus mėnesio kelionėj buvom, chi chi, tai, žinai, kaip faina...Vakare vynas, šampanas į lovą, žinai, kaip faina... O ką, vaikai išauginti, viskas iš naujo, ane? Klausyk, nepaklausiau, o kaip tavo vaikai, juk trys buvo, ane?
- Trys.
- Ane, o mano tai, žinok, labai fainai įsitaisė: didysis tai Oksfordą baigė, dabar dideliam banke Londone dirba, nerealiai uždirba, o mažoji tai baigė kažką užsieny, bet taip nerealiai ištekėjo už tokio dano verslininko, toks nerealiai turtingas žentas, taip myli ją svarbiausia, aš ir sakau, moteriai svarbiausia gerai ištekėti, ir geriausia pataikyti iš pirmo karto... Klausyk, o mamytė kaip, dar laikosi?
- Laikosi...
- Ane? O mano tai, žinok, labai nekas, privargau po tas ligonines, o pinigų kiek sukišom, tai gerai, kad Vaciukas padėjo, tai dabar moterį pasamdėm prižiūrėt, tai patys, va, ištrūkom... Klausyk, o tavo gimtadienis kada čia neseniai buvo, atleisk, užmiršau pasveikinti... Bet ne jubiliejus, ane?
- Tai kad...
- O mano, žinok, jubiliejus, taip fainai atšventėm, žinok, ūžėm, šokom tris paras, jau kaip geros vestuvės buvo. Ir muzikantus buvau labai fainus pasamdžiusi, ir virtuvė buvo gera, ir oras buvo geras, kainavo tai kainavo, gerai, kad Vaciukas padėjo, viską finansavo, o paskui į tą kelionę, žinai, kur pasakojau. Tai pasaka buvo... Nežinau, kaip tau, bet man gyvenimas dabar, jaučiu, tik prasidėjo... Palauk, nepaklausiau, tu vis dar dirbi? Ten pat? Kur tu ten dirbai?
- Ten pat, kur aš ten dirbau...
- Ane? O man pasisekė, žinok, kai tada mane atleido, tai aš ir nebedirbu. Tokį versliuką su Vaciuku pradėjom, ir kaip dabar faina, dabar, net jei prašytų, atgal nebegrįžčiau... Šiaip tai gyvenimas yra gražus, ane? Kaip tam filme?
- Nežinau, ten apie koncentracijos stovyklą buvo...
- Eik tu, juokauji... Na gerai, aš bėgsiu, Vaciukas laukia, bet kaip fainai pasikalbėjom, klausyk, susitikim dažniau, ane? Nes su Vaciuku tai taip nepasikalbėsi, jis tylenis toks... Nu ,bučkis, čiau... Už kavytę sumokėsiu, ane?
Aš jau nieko nebeatsakiau, nes jaučiausi visiškai be jėgų, lyg kas būtų mano visą kraują iščiulpęs. Vargšas Vaciukas, pagalvojau, ir išvydau mintyse liesą bekrauję liūdną būtybę didelėmis ausimis.
Grįžusi viską papasakojau Adomui ir pagailėjau bekraujo Vaciuko didelėmis ausimis. Ir tada pastebėjau, kad Adomo ausys irgi nemažos ir šiek tiek atlėpusios.
- Adomai, – nuoširdžiai nustebau, – kodėl tavo tokios didelės ausys?
- Kad tave geriau girdėčiau, – išsišiepė jis ir paaiškino, kad visos mes tokios ir kad evoliucijos eigoje vyrų ausys tiesiog prisitaikė prie tokio gausaus informacijos srauto ir padidėjo.
"Nesąmonė", – pagalvojau ir nuėjau pas kaimynę iš tikrųjų pasikalbėti. Nes jaučiausi baisiai... neišsikalbėjusi.
Ieva, neišsikalbėjusi
