Pasiblaškę po pasaulį, grįžo prie žemės

Pa­sib­laš­kę po pa­sau­lį, grį­žo prie že­mės

Kel­mės ra­jo­ne, Lu­pi­kų kai­me, gy­ve­nan­ti Na­ta­li­jos ir And­riaus Au­gus­čių šei­ma kal­ba lie­tu­viš­kai ir uk­rai­nie­tiš­kai. Abi kal­bas pui­kiai mo­ka ir jų vai­kai Ka­ro­li­na ir Jus­tas. Su tė­te, mo­kyk­lo­je ir kai­mo ap­lin­ko­je jie kal­ba lie­tu­viš­kai, su ma­ma – uk­rai­nie­tiš­kai.

Emig­ra­ci­jo­je Vo­kie­ti­jo­je su­si­pa­ži­nę Na­ta­li­ja ir And­rius, pa­si­blaš­kę po pa­sau­lį, su­grį­žo į Lie­tu­vą ir įsi­ki­bo į že­mę. Lu­pi­kų gy­ven­to­jai sa­ko, jog prieš tre­jus me­tus čia ap­si­gy­ve­nu­si Au­gus­čių šei­ma – kai­mo akių švie­sa ir pa­gal­ba.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Tė­vy­nę pri­si­me­na per kal­bą

Erd­vi va­ka­rie­tiš­ka vir­tu­vė ta­ry­bi­niais lai­kais sta­ty­ta­me mū­ri­nia­me na­me, kuriame tu­rė­jo įsi­kur­ti am­bu­la­to­ri­ja ir me­di­kai. Da­bar be­li­kęs tik me­di­ci­nos punk­tas. Ir po­ra bu­tų. Tik juo­se gy­ve­na ne dak­ta­rai. Vir­tu­vė­je su ma­ma Na­ta­li­ja Au­gus­tie­ne uk­rai­nie­tiš­kai šne­ku­čiuo­ja­si ką tik iš mo­kyk­los grį­žu­si try­li­ka­me­tė Ka­ro­li­na.

Ūki­nin­ko žmo­na Na­ta­li­ja su vai­kais kal­ba­si sa­vo kal­ba. Kad su anū­kais ga­lė­tų su­si­šne­kė­ti Uk­rai­no­je gy­ve­nan­ti mo­čiu­tė ir dė­dės – Na­ta­li­jos bro­liai.

Mo­te­ris iš­mo­kė vai­kus uk­rai­nie­tiš­kai skai­ty­ti ir ra­šy­ti. Kel­mė­je, „Kra­žan­tės“ pro­gim­na­zi­jo­je, be­si­mo­kan­čiai Ka­ro­li­nai ge­riau­siai se­ka­si ru­sų kal­ba.

Su tė­vu And­riu­mi, ap­lin­ki­niais kai­mo žmo­nė­mis ir moks­lo drau­gais Au­gus­čių vai­kai: try­li­ka­me­tė Ka­ro­li­na ir de­šimt­me­tis Jus­tas kal­ba lie­tu­viš­kai. Dėl lie­tu­vių kal­bos ne­tu­ri pro­ble­mų.

Nors jau apie pen­kio­li­ka me­tų Na­ta­li­ja Au­gus­tie­nė gy­ve­na Lie­tu­vo­je, ji dar ne­mo­ka to­bu­lai kal­bė­ti lie­tu­viš­kai. Be to, gim­tą­ja kal­ba šne­kė­da­ma­si su sa­vo vai­kais, ji pri­si­me­na tė­vy­nę.

Su sa­viš­kiais su­si­tin­ka tik kar­tą ar po­rą kar­tų per me­tus. Uk­rai­no­je, ne­to­li Len­ki­jos sie­nos, gy­ve­na Na­ta­li­jos ma­ma – 45 me­tus mė­sos kom­bi­na­te sun­kų dar­bą dir­bu­si pen­si­nin­kė, gau­nan­ti 1 200 gri­vi­nų (45 eu­rų) dy­džio pen­si­ją. Kar­tą ji bu­vo at­vy­ku­si į Lie­tu­vą. Bu­vo at­va­žia­vęs ir Na­ta­li­jos bro­lis. Sa­kęs, jog Lie­tu­va ne­la­bai ir ski­ria­si nuo Uk­rai­nos. Tik už­ra­šai ir iš­ka­bos – ki­to­kie.

Ne­jau­čia di­de­lių kul­tū­ros skir­tu­mų ir And­rius su Na­ta­li­ja. Aiš­ku, re­li­gi­ja šiek tiek ski­ria­si. Bet jie to ne­su­reikš­mi­na. At­virkš­čiai – yra pro­ga švęs­ti ir lie­tu­viš­kas, ir uk­rai­nie­tiš­kas šven­tes. Pa­vyz­džiui, Ka­lė­das lie­tu­viai šven­čia gruo­džio 25-ąją, o stačiatikiai – sau­sio 7-ąją. Atš­ven­tu­si Nau­juo­sius me­tus, Au­gus­čių šei­ma apie sau­sio vi­du­rį dar šven­čia ir stačiatikių šven­tę Se­nus – Nau­jus me­tus.

Pa­žin­tis Vo­kie­ti­jo­je

Prieš ke­lio­li­ka me­tų uk­rai­nie­tė Na­ta­li­ja dir­bo auk­le vie­no­je šei­mo­je Vo­kie­ti­jo­je. Iš Kel­mės ra­jo­no Pad­var­nin­kų kai­mo ki­lęs And­rius tuo me­tu Vo­kie­ti­jo­je dar­ba­vo­si pas ūki­nin­kus ir sta­ty­bo­se. Li­ki­mas su­ve­dė du bend­raam­žius iš skir­tin­gų, bet drau­ge pa­na­šių ša­lių.

Į Pad­var­nin­kus A. Au­gus­tis grį­žo su nuo­ta­ka. Su­kū­rę šei­mą ku­rį lai­ką ir glau­dė­si pas tė­vus, pa­dė­jo jiems ūki­nin­kau­ti.

Ta­čiau gi­mus duk­rai Ka­ro­li­nai, o vė­liau ir sū­nui Jus­tui, šei­ma įsi­gi­jo sa­vą būs­tą Šiau­liuo­se. Na­ta­li­ja au­gi­no vai­kus. And­rius įsi­dar­bi­no to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­ju Švei­ca­ri­jos fir­mo­je. Iš­va­žiuo­da­vo še­šioms sa­vai­tėms. Grį­žęs sa­vai­tę pail­sė­da­vo – ir vėl į ke­lią.

„Ma­te­ria­li­nių ne­pri­tek­lių ne­jau­tė­me, – me­na And­rius. – Ne­bu­vo net kur iš­leis­ti švei­ca­riš­ko at­ly­gi­ni­mo. Jo­kių pa­pil­do­mų rū­pes­čių. At­vai­ra­vai. Pa­siė­mei al­gą.  Bet sa­vai­tės na­muo­se aiš­kiai bu­vo per ma­žai. Jaus­da­vau­si kaip iš mė­nu­lio iš­kri­tęs. Vai­kai au­go, jiems rei­kė­jo tė­vo.“

„Tuo­met tar­si ir ne­bu­vo šei­mos, – į po­kal­bį įsi­ter­pia ir Na­ta­li­ja. – Aš lik­da­vau vie­na su dviem vai­kais. Nie­ko ne­pa­žįs­tu. Drau­gių nė gi­mi­nių čia Lie­tu­vo­je ne­tu­riu. Bu­vau trims mė­ne­siams iš­va­žia­vu­si į Uk­rai­ną, pas ma­mą. Vai­kai iš­mo­ko kal­bė­ti uk­rai­nie­tiš­kai. Ta­čiau vi­są lai­ką ten ne­gy­ven­si. Rei­kė­jo ir vėl grįž­ti į Lie­tu­vą, į sa­vo vie­nat­vę.“

Šei­ma ap­si­spren­dė – And­rius mes pui­kiai ap­mo­ka­mą dar­bą ir kib­sis į že­mę. Iš švei­ca­riš­kų at­ly­gi­ni­mų nu­si­pir­ko fer­mą Paš­ven­tu­pio kai­me, ne­to­li tė­vų na­mų. Pir­ko že­mės. Nes ne­pla­na­vo lik­ti Šiau­liuo­se.

Kai­me gi­męs ir užau­gęs vy­ras kas­dien va­žiuo­da­vo į Pad­var­nin­kus, pa­dė­ti tė­vams. Že­mės ūkio tech­ni­ko-me­cha­ni­ko spe­cia­ly­bę tu­rin­tis sū­nus la­bai pra­ver­tė tė­vų ūky­je.

Grį­ži­mas į kai­mą

Bet And­rius pla­na­vo ir sa­vo ūkį, nes tė­vai kaip tik ruo­šė­si pa­si­trauk­ti iš ak­ty­vios že­mės ūkio ga­my­bos. Net­ru­kus pe­rė­mė tė­vų ūkį. Tuo­met jau ne­beuž­te­ko nu­va­žiuo­ti pa­dė­ti tė­vams. Rei­kė­jo nuo­lat gy­ven­ti kai­me.

Ką da­ry­ti Na­ta­li­jai? Vai­kai Šiau­liuo­se jau pra­dė­ję lan­ky­ti mo­kyk­lą. Pie­tų Uk­rai­no­je, ne­to­li Len­ki­jos sie­nos, užau­gu­si mo­te­ris – gry­na mies­tie­tė. „Ne­mo­kė­jau nei kar­vės melž­ti, nei kiau­lių šer­ti, – pa­sa­ko­ja Na­ta­li­ja. – Bet pa­ma­niau, jog vis­ko ga­liu iš­mok­ti. Pa­li­ko­me bu­tą Šiau­liuo­se. Su vy­ru grį­žau į kai­mą.“

Prieš tre­jus me­tus Au­gus­čiai nu­pir­ko iš­tuš­tė­ju­sį bu­tą bu­vu­sios am­bu­la­to­ri­jos pa­sta­te, ku­ria­me be­li­ko tik me­di­ci­nos punk­tas.

Jau­na šei­ma būs­tą pri­kė­lė nau­jam gy­ve­ni­mui. Su­sit­var­kė pa­gal pa­sku­ti­nį ma­dos žo­dį. Iki fer­mos – po­ra ki­lo­met­rų. Tai­gi, vėl vi­si kar­tu.

Sa­va­ran­kiš­kai And­rius Au­gus­tis ūki­nin­kau­ja nuo 2011 me­tų. Per penk­me­tį ša­lia tė­vų ūkio su­kū­rė miš­rų op­ti­ma­lų jau­nos šei­mos ūkį, ku­ria­me dar­buo­ja­si pa­tys su žmo­na. Šiuo me­tu šei­ma lai­ko 15 kar­vių, 10 te­ly­čių. Iš vi­so 50 gal­vi­jų. Dir­ba apie 100 hek­ta­rų že­mės. Da­lį jos pe­rė­mė iš tė­vų, da­lį pir­ko. Ta­čiau di­džiau­sią­ da­lį kol kas nuo­mo­ja­si. Vi­lia­si nu­si­pirk­ti, nes jų sa­vi­nin­kai sens­ta. Var­gu ar pra­dės ūki­nin­kau­ti pa­tys.

Kol kas pa­grin­di­nės šei­mos pa­ja­mos – iš pie­no. Kas­dien par­duo­da apie 300 ki­log­ra­mų ža­lia­vos. Kai pra­dė­jo kris­ti ža­lia­vi­nio pie­no kai­nos, And­rius iš­bro­ka­vo da­lį kar­vių, pa­li­ko tik pa­čias pie­nin­giau­sias. Ki­tų neap­si­mo­kė­jo lai­ky­ti, nes jos pa­čios sa­vęs neiš­lai­kė. Ban­dą at­nau­jins pri­siau­gi­nęs te­ly­čių.

„Jau dau­giau kaip dve­ji me­tai pie­no ūkis – nuo­sto­lin­gas, – pik­ti­na­si A. Au­gus­tis. – Da­bar pa­kė­lė pie­no kai­ną tri­mis cen­tais, bet prieš ke­le­rius me­tus ji bu­vo su­ma­žin­ta 15 eu­ro cen­tų. Ne iš­mo­ka už ža­lia­vą, o pa­šal­pa. Ir mes jau­čia­mės lyg ko­kie pa­šal­pi­niai.“

Kol kas Au­gus­čiai ne­ga­li at­si­sa­ky­ti pie­no ūkio, nes tu­ri įsi­pa­rei­go­ji­mų, no­rė­da­mi mo­der­ni­zuo­ti fer­mą, paė­mė pa­ra­mą.

Ta­čiau po tru­pu­tį ei­na link mė­si­nių gal­vi­jų ūkio. Ma­žiau dar­bo. Ir kai­nas ma­žiau dik­tuo­ja mo­no­po­li­nin­kai. Jau­na­sis ūki­nin­kas jau sėk­li­na kar­ves veis­li­nių gal­vi­jų sėk­la. Da­lį pri­si­veis pa­tys, da­lį li­mu­zi­nų pirks. Jau va­žia­vo pa­si­dai­ry­ti po ra­jo­ne di­džiau­sią Vy­tau­to Bar­kaus­ko li­mu­zi­nų ūkį. Ar vi­siš­kai at­si­sa­kys pie­no ūkio, dar ne­ži­no.

„Teks ken­tė­ti iki 2018 me­tų pa­bai­gos, – at­vi­rai kal­ba And­rius. – Ga­liau­siai ir gai­la vis­ką mes­ti. Juk su­kur­ta pie­no ūkio ba­zė, įdė­ta daug dar­bo, in­ves­tuo­ta ne­ma­žai lė­šų. Įreng­ta pie­no li­ni­ja, nu­pirk­ta šal­dy­mo įran­ga.“

Ne­leng­vas gy­ve­ni­mas kai­me. And­rius ir kar­ves melž­ti iš­mo­ku­si Na­ta­li­ja prieš sep­ty­nias jau plu­ša fer­mo­je. Prieš tai dar rei­kia mo­kyk­lon su­ruoš­ti vai­kus. Va­ka­re vėl kar­to­ja­si tas pa­ts ri­tua­las. Die­ną And­rius dar­buo­ja­si lau­kuo­se ar­ba prie tech­ni­kos, tu­ri or­ga­ni­za­ci­nių rū­pes­čių, Na­ta­li­jai pa­kan­ka dar­bo vir­tu­vė­je.

Įsuk­ta į grei­tą gy­ve­ni­mo ra­tą jau­na šei­ma sa­ko, jog ir kai­me nė­ra ka­da nuo­bo­džiau­ti. Kar­tais lei­džia sau ir at­si­kvėp­ti.

„Kai­me gal tik mes vie­ni iš jau­nų šei­mų tu­ri­me ūkį, – svars­to And­rius. – Ki­ti jau­ni pa­lie­ka tuš­čias tro­bas ir va­žiuo­ja į už­sie­nį už­dar­biau­ti. To­kių na­mų Lu­pi­kuo­se ži­nau bent tris.“

Au­gus­čiai jau ne­be­ke­ti­na nie­kur va­žiuo­ti. Vi­sos atei­ties vil­tys Lu­pi­kuo­se. Mies­tie­tė Na­ta­li­ja iš­mo­ko ne tik melž­ti kar­ves, bet ir spaus­ti ska­nius sū­rius su pa­pri­ko­mis ir žo­le­lė­mis.

Ūki­nin­kai pa­skai­čia­vo, jog sū­rius par­duo­ti bū­tų ke­lis kar­tus nau­din­giau ne­gu pie­ną. Sva­jo­ja nu­si­pirk­ti dar da­lį bu­vu­sios am­bu­la­to­ri­jos pa­tal­pų ir įreng­ti sū­rių ce­che­lį.

Au­to­rės nuo­tr.

Ne­pai­sant kul­tū­rų skir­tu­mo, uk­rai­nie­tės Na­ta­li­jos ir lie­tu­vio And­riaus Au­gus­čių šei­ma džiau­gia­si dar­na.

Na­ta­li­jos ir And­riaus Au­gus­čių šei­ma, pa­ty­ru­si emig­ra­ci­jos ir iš­si­sky­ri­mų sko­nį, ra­my­bę at­ra­do kai­me. Tė­tis na­muo­se džiu­gi­na ir jų duk­re­lę Ka­ro­li­ną bei sū­nų Jus­tą, ku­ris dar ne­grį­žo iš fut­bo­lo tre­ni­ruo­čių.

Pa­li­kę sa­vo na­mus Šiau­lių mies­te Na­ta­li­ja ir And­rius Au­gus­čiai su vai­kais įsi­kū­rė Lu­pi­kų kai­me.