Pakerėjo ant rėmo varstomos trikampės skaros

Pa­ke­rė­jo ant rė­mo vars­to­mos tri­kam­pės ska­ros

Skaist­gi­ry­je (Jo­niš­kio ra­jo­nas) gy­ve­nan­ti Re­da Peč­ku­vie­nė prieš ke­le­rius me­tus Lat­vi­jo­je da­ly­va­vo tra­di­ci­nio vie­tos au­di­mo ant rė­mo mo­ky­muo­se. Nors pra­džia, kai mo­te­ris pa­si­rin­ko jai li­ku­sių tri­jų spal­vų siū­lus ir su­lau­kė amatininkės-mokytojos kri­ti­kos, nie­ko ge­ro ne­ža­dė­jo, vė­liau tos pa­čios au­dė­jos bu­vo api­pil­ta pa­gy­ri­mais. Da­bar šiuo au­di­mo bū­du, ka­da siū­lai tie­siog kai­šo­mi il­ga ada­ta, su­si­ža­vė­ju­si skaist­gi­rie­tė prie ska­rų pra­sė­di iki ant­ros ar tre­čios va­lan­dos nak­ties. R. Peč­ku­vie­nė gai­li­si, kad kol kas toks au­di­mo bū­das neįt­rauk­tas į tau­ti­nį pa­vel­dą, nes nė­ra duo­me­nų, kad Lie­tu­vo­je jis bū­tų nau­do­tas šim­tą me­tų.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Pa­siė­mė li­ku­sius siū­lus

Re­da Peč­ku­vie­nė ro­do vil­no­nes, me­lan­žo siū­lų ska­ras, ku­rios akį trau­kia ra­mio­mis že­mės spal­vo­mis: ru­da, gels­va, ža­lia, sa­ma­ni­ne, mė­ly­na.

Vie­no­je mu­gė­je priė­ju­si šo­kė­jų ko­lek­ty­vo iš Lat­vi­jos va­do­vė ap­žiū­rė­ju­si jas pra­si­ta­rė gal­vo­jan­ti už­sa­ky­ti de­šimt ska­rų, ku­rios de­rė­tų prie tau­ti­nių rū­bų.

Skaist­gi­rie­tė pa­sa­ko­jo pir­mą kar­tą su au­di­mu ant rė­mo su­si­dū­ru­si prieš dve­jus tre­jus me­tus, kai Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jaus kvie­ti­mu da­ly­va­vo dvie­jų die­nų mo­ky­muo­se Lat­vi­jo­je.

Dar­bas pra­si­dė­jo ne­la­bai sklan­džiai. Po teo­ri­nės įžan­gos, kai atė­jo lai­kas pra­kti­nei da­liai, ki­tos gra­žia­dar­bės ir tau­to­dai­li­nin­kės pa­si­rin­ko ryš­kius, kont­ras­tin­gus spal­vų de­ri­nius – ža­lią ir oran­ži­nę ar­ba gel­to­ną, ru­dą ir gel­to­ną. R. Peč­ku­vie­nė už­tru­ko ir pri­sė­du­siai prie dar­bo sta­lo jau ne­be­bu­vo iš ko rink­tis. Prie­šais gu­lė­jo tri­jų spal­vų siū­lai: smė­li­o, švie­siai mė­ly­ni ir bal­ti. Vi­sus  ir pa­siė­mė.

Dar­bas pra­si­dė­jo nuo kri­ti­kos

Pra­dė­jus siū­lus ner­ti ant rė­mo, mo­ky­to­ja lat­vė priė­ju­si su­kri­ti­ka­vo de­ri­nį, ta­čiau lie­tu­vė nu­spren­dė, kad spal­vos ge­ros. Ėmus ryš­kė­ti vars­ty­ti­niam au­di­niui, to­ji pa­ti mo­ky­to­ja jau priei­da­vo su vis ki­ta vie­ti­ne mo­te­ri­mi ir krai­py­da­vo gal­vą, ko­men­tuo­da­ma, kad raš­tas įdo­mus, nors ir ne­si­ti­kė­jo.

„Bai­gian­tis už­siė­mi­mams rei­kė­jo sa­vo dar­bui su­kur­ti pa­va­di­ni­mą. Man jį dik­ta­vo pa­ts au­di­nys: „Jū­ra, dan­gus ir smė­lis“, – me­na Re­da Peč­ku­vie­nė. – Nuo ta­da kaž­kaip ir už­si­ka­bi­nau.“

Grį­žu­si na­mo mo­te­ris ne­ga­lė­jo nu­rim­ti, vis no­rė­jo pa­tir­tį pa­kar­to­ti. Lat­vi­jo­je ji ska­rą au­dė ant kar­to­ni­nio rė­mo, vy­ras pa­ga­mi­no me­di­nį. Mat­me­nis skaist­gi­rie­tė ir­gi pa­si­rin­ko ki­tus. Lat­vi­jo­je vars­tė ant 1,6 įstri­žai­nės ir 1,2–1,3 met­ro kraš­ti­nių rė­mo, nau­ja­sis tu­rė­jo net 2,5 met­ro įstri­žai­nę ir 1,45 met­ro kraš­ti­nes.

Ant rė­mo ji už­me­ta 220 ei­lių. Siū­las už­ka­bi­na­mas ant rė­me įtvir­tin­tų kiš­tu­kų, tam tik­ra tvar­ka jį ve­džio­jant ho­ri­zon­ta­liai ir ver­ti­ka­liai. Kuo kiš­tu­kai ar­čiau vie­nas ki­to, tuo tan­kes­nis au­di­nys. Vie­nai ska­rai mo­te­ris su­nau­do­ja nuo 300 iki 450 gra­mų siū­lų.

„Kol pri­si­tai­kiau, ne­bu­vo leng­va. Dė­lio­jau rė­mą ir ant sta­lo, ir ant kė­džių, ir į pa­sie­nį rė­miau. Ge­riau­sia man, kai jis pa­svi­ręs 65 pro­cen­tų nuo­ly­džiu“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si gra­žia­dar­bė.

Bai­gdama vars­ty­ti ska­rą įstri­žai­nės akis ji su­ren­ka kab­liu­ku, iš­ner­da­ma vie­ną per ki­tą. Kai ku­riuos dar­bus pa­puo­šia ku­tais.

Su­gal­vo­jo nau­jo­vių

Ka­dan­gi ska­rai vars­tyti ar­ba – adyti, nes bū­tent į to­kį dar­bą pa­na­šus šis au­di­mo bū­das – ne­tu­rė­jo rei­ka­lin­gos maž­daug 30 cen­ti­met­rų il­gio ada­tos, su­gal­vo­jo ra­cio­na­li­za­ci­ją – pa­nau­do­jo il­gą vir­ba­lą, siū­lą už­ka­bin­da­ma ant jo ga­le esan­čios plat­ma­si­nės gal­vu­tės.

Re­da Peč­ku­vie­nė įdie­gė ir dau­giau nau­jo­vių. Kad leng­viau bū­tų aus­ti, siū­lai ne­si­tam­py­tų, įtai­sė me­di­nę įstri­žai­nę.

Mo­te­ris sa­ko, kad šis au­di­mas tu­ri sa­vų niuan­sų. Jei ne taip už­dė­si siū­lus, ga­li tek­ti aus­ti kai­re ran­ka, o tai to­li gra­žu ne kiek­vie­nam pa­to­gu.

Re­da Peč­ku­vie­nė ska­roms da­bar ski­ria di­džią­ją da­lį lais­vo lai­ko. Kar­tais sa­vo dar­bų nuo­trau­ko­mis pa­si­da­li­ja so­cia­li­niame tink­la­py­je, kur su­lau­kė ne vie­nos mo­ters nu­si­ste­bė­ji­mo, kad tam tu­ri kant­ry­bės.

„Iš tie­sų, kar­tais va­ka­rais pri­sė­du­si siū­lus vars­tau iki ant­ros ar tre­čios va­lan­dos nak­ties, nes api­ma azar­tas ir no­ri­si dar­bą už­baig­ti“, – pa­sa­ko­ja R. Peč­ku­vie­nė.

Tra­di­ci­jai nė­ra šim­to me­tų

Tri­kam­pes ska­ras Jo­niš­kio ra­jo­ne vars­to ir pe­da­go­gė Ug­nė Vai­nei­kie­nė, ji ma­no, kad šis ap­da­rų ele­men­tas grei­čiau­siai į Lie­tu­vą at­ke­lia­vo iš Ry­gos bei ki­tų di­des­nių Lat­vi­jos mies­tų, kur žmo­nės vyk­da­vo už­si­dirb­ti. Da­ro­ma prie­lai­da, kad mies­tų gy­ven­to­jos ne­tu­rė­jo, kur pa­sta­ty­ti stak­lių, tad sa­vi­tai ant rė­mo „au­dė“ ska­re­les. Ga­lė­jo tai bū­ti da­ro­ma ir iš „bied­nys­tės“.

Iš­mo­ku­si vars­ty­ti tri­kam­pes ska­ras, U. Vai­nei­kie­nė sie­kė tau­ti­nio pa­vel­do ser­ti­fi­ka­to. Ta­čiau paaiš­kė­jo, kad Lie­tu­vo­je jos ap­tin­ka­mos nuo 1938 me­tų, o tau­ti­niu pa­vel­du pri­pa­žįs­ta­mi ga­mi­niai, ku­rių kų­ri­mo tra­di­ci­jos sie­kia ne ma­žiau kaip 100 me­tų.

Au­to­rės nuo­tr.

Skaist­gi­rie­tė Re­da Peč­ku­vie­nė pa­sa­ko­jo pir­mą kar­tą su au­di­mu ant rė­mo su­si­dū­ru­si prieš dve­jus me­tus, Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jaus kvie­ti­mu da­ly­va­vu­si dvie­jų die­nų mo­ky­muo­se Lat­vi­jo­je.

Re­dos PEČ­KU­VIE­NĖS nuo­tr.

Ska­ra ant tri­kam­pio rė­mo.

Už­dė­ti ap­ma­tai ska­rai aus­ti.

Re­da Peč­ku­vie­nė mėgs­ta ir ryš­kes­nes spal­vas.

Au­dė­ja prie ska­ros kar­tais ga­li už­si­sė­dė­ti iki ant­ros tre­čios va­lan­dos nak­ties.