Naujausios
Pagarbos žemei išmoko vaikystėje
Vienas iš jauniausių Šiaulių rajono ūkininkų konkurso „Metų ūkis“ laureatų Kęstutis Vaitiekaitis nedejuoja, dirba kantriai ir sumaniai. Jaunasis Mikailaičių kaimo ūkininkas valdo 150 hektarų žemės, maždaug du trečdaliai jos – nuomojama. Ūkyje sutartinai dirba trise – Kęstutis, jo žmona Aušra ir vienas nuolatinis darbuotojas.
Antanas STAPONKUS
redakcija@skrastas.lt
Laukai – it atvirutėje
Pavakarę, kai susitikome su ūkininku, pakrypusios saulės šviesoje Kęstučio Vaitiekaičio pasėliai nuo sodraus žalumo iš tolo atrodė lyg atvirutėje.
Tądien ūkininkas baigė purkšti žieminius rapsus, jau besiruošiančius pražysti, nuo kenkėjo žiedinuko, kuris bemat prasigraužtų į augalo žiedą ir sunaikintų būsimus rapsų grūdus.
Vasarojus žaliavo visu gražumu, jau besiruošiąs išleisti antrąjį lapelį.
Visi žieminių ir vasarinių kultūrų laukai lygūs, švarūs nuo piktžolių ir akmenų, kruopščiai įdirbti laukų pakraščiai.
„Laimė, visi žieminiai kviečiai peržiemojo puikiai. Tik žieminiai rapsai kur ne kur truputį išretėjo – gal iki penktadalio. Tačiau atsėti iš naujo neprireikė“, – džiaugiasi ūkininkas.
Jis prisiminė, jog prieš kelerius metus pavasarį teko atsėti kone visus iš rudens apsėtus laukus. Nuo tada visus pasėlius apdraudžia.
Ir valstybei sumoka
Ūkininkas praėjusiais metais prikūlė iš kiekvieno hektaro po 8 tonas kviečių, kai kuriuose laukuose – net po 10 tonų, vasariniai rapsai atseikėjo po 2,5 tonas grūdų iš hektaro.
„Norint nebankrutuoti, reikia išauginti mažiausiai penkias tonas grūdų iš hektaro. Jei nori turėti lėšų investicijoms, pramogoms, turi stengtis iš paskutiniųjų“, –- daro išvadą ūkininkas K. Vaitiekaitis.
Jis patenkintas dalyvavimu Šiaulių krašto ūkininkų augalininkystės kooperatyvo veikloje. Mažiau rūpesčių parduodant derlių, šiek tiek pigesnės per kooperatyvą perkamos trąšos.
„Šių metų pradžioje valstybei už praėjusius metus sumokėjau pelno, sveikatos bei socialinio draudimo mokesčių per 20 tūkstančių litų – maždaug po 150 litų nuo kiekvieno savo pasėlių hektaro“, – sako ūkininkas.
Įsikūrė savame name
Kęstutis – priešpaskutinis vaikas gausioje dešimties vaikų šeimynoje. Jo tėvas mirė, kai Kęstučiui buvo šešeri metukai. Motina, norėdama turėti pinigų vaikų rūbeliams, duonai ir druskai, įsidarbino sarge buvusioje melžiamų karvių fermoje. Pagrindiniu šeimos maitintoju tapo sodybinis ūkis, kurį puoselėti teko visiems šeimynos nariams.
Suirus vietiniam kolūkiui, motina atsiėmė paveldėtus 8 hektarus žemės, ėmė ūkininkauti. Kęstutis tapo bene pagrindiniu jos pagalbininku, įgijo vairuotojo, suvirintojo specialybes. Po keliolikos metų jis perėmė iš motinos jau 80 hektarų turintį ūkį.
Dabar Mikailaičių kaimo ūkininkas valdo 150 hektarų žemės, maždaug du trečdaliai jos – nuomojama. Ūkyje dirba su žmona Aušra, vienas nuolatinis darbuotojas.
Trečiaklasis sūnus Žygimantas moka vairuoti traktorių, tėvas tikisi, kad perims ūkį: vos prasideda žemės ūkio darbai, sūnus kompiuterį tarsi pamiršta.
Ūkininkas kūrė projektus jaunojo ūkininko paramai gauti. Įsigijo keturis traktorius, kombainą, žemės įdirbimo padargus. Teko imti banko paskolų.
Didžiausias jaunos ūkininko šeimos džiaugsmas – keletą metų savomis jėgomis lipdytas gyvenamasis namas, į kurį šeima įsikėlė praėjusį rudenį. Name – automatizuota šildymo sistema, ant stogo – saulės kolektoriai karštam vandeniui ruošti.
Namas pastatytas netoli gimtosios sodybos.
Apie planus kalba santūriai
Ūkininkas nepraleidžia progų pabuvoti lauko dienose, seminaruose, įsidėmėti mokslininkų, patyrusių ūkininkų mintis, domisi patarimais spaudoje.
„Pajėgtume įdirbti daugiau žemės, bet jos arti nebėra – aplinkui intensyviai ūkininkauja žemės ūkio bendrovės. Antra vertus, kai ūkis nedidelis, turime laiko greitai reaguoti į tai, ko reikia pasėliams“, – sako K.Vaitiekaitis.
Ūkininkas svarsto ateityje nepardavinėti šiaudų – su jais iš lauko „iškeliauja“ didelis kiekis augalams reikalingų maisto medžiagų. Verčiau šiaudus smulkinti ir paskleisti dirvoje.
„Galvoje kirba mintis nusipirkti mėsinių galvijų bandą. Yra durpingų plotelių, kur derliai nebūna dideli, o jeigu dar būsime priversti dalį laukų paversti žalienomis, mėsiniai galvijai būtų kaip tik“, – svarsto pašnekovas.
Ūkininko planuose – pasistatyti savą grūdų džiovyklą, nedidelę, bet šiuolaikinę grūdų saugyklą.
Rūpesčių pakanka
Neduoda ramybės laukų drenažo būklė. Kai kurie plotai užmirksta. Sykį atkasė penketą metrų užakusio, prieš pusšimtį metų įrengto drenažo vandens rinktuvą, jį išvalė, drenažas ėmė veikti.
„Valstybė turėtų nustatyti kokią nors strategiją šiuo klausimu – juk visiems aišku, kad žemės savininkas, išnuomojęs žemę ūkininkui ar bendrovei, pats melioruoti tą žemę nesiims“, – sako ūkininkas.
Jo nuomone, dabartinė valstybės parama melioracijos kanalams valyti nėra patraukli. Gaudamas paramą privalai įsipareigoti, jog prižiūrėsi tą kanalo ruožą bent penkerius metus. Parama pirmaisiais metais – lyg ir pakankama, o paskesniais – tik simbolinė. Jeigu kokiam tikrintojui pasirodys, jog ką nors ne taip padarei, gali netekti žymios išmokų už žemę dalies.
„Įsipareigoti nežadu, bet imtis šio darbo savo lėšomis – teks“, – įsitikinęs ūkininkas Kęstutis Vaitiekaitis.
ŠEIMININKAS: „Savo ūkį kuriame neskubėdami, bet pasitardami, apgalvodami – juk ne vienai dienai“, – sakė jaunas ūkininkas Kęstutis Vaitiekaitis.
SODYBA: Ūkininkų Aušros ir Kęstučio naujas šiuolaikinis gyvenamasis namas gražiai papuošė nedidelę, senąją Mikailaičių gyvenvietę.
Autoriaus nuotr.