Naujausios
Nuskendę medžiai vėl ima tarnauti žmogui
Ginkūnuose (Šiaulių rajonas) gyvenantis Antanas Dailidė iš upėje glūdėjusių bei kitų nereikalingais tapusių medžių daro parodų vertus baldus ir kitokius dirbinius.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Meistro nuglostytas medis
Medžiui ginkūniškio Antano Dailidės sodyboje — pagarba.
Jis čia — ne tekintas, obliuotas, dažytas, kad taptų naudingas buityje ir, svarbiausia, kad būtų „toks, kaip parduotuvėje„ .
Jis arba jo dalis meistro rankos paliestas tik tiek, kiek būtiniausiai reikia, kad labiau trauktų akį, puoštų aplinką ar dar kuo nors tarnautų žmogui.
Antai masyvus stalas keistokomis, tartum žaizdotomis kojomis. Suolai, kėdės iš išpuvusio medžio nuopjovų padarytomis atkaltėmis.
Kojoms pailsinti sode apstu suolų, kėdžių — taip pat Antano anaiptol ne iš lentų sukaltų.
Nuo saulės gali pasislėpti net dviejose pavėsinėse. Antanas sako, kad viena iš jų per karščius — pati maloniausia vieta: joje vėsiau, nes saulės spinduliai per medžio sieneles neprasiskverbia.
Jaukumo pavėsinėje suteikia papuošimais tapusios medžio šakos, šaknys, ataugos, netoliese gyvenančio keramiko Algimanto Kazlausko darbeliai.
Paukščiai į šią medžiu kuriamą jaukumo oazę prisiviliojami inkilais. Jie — iš medžio trinkų išpuvusiu vidumi. Juos pamėgo varnėnai, tik nežinia, ar šiemet jie atsilaikys vejami žvirblių. Pernai šie puolė tol, kol išgyvendino.
O viename, didžiuliame, inkile, matyt, apsigyveno apuokas. Tokie įtarimai kilo naktį pamačius jį sukinėjantis kieme, o kartą ir miegantį atsitūpusį ant tvoros.
Senų medžių liekanos yra tapusios ir gyvenamųjų patalpų papuošalais. Tokia mediena įrėmintas didelis veidrodis. Dažną, apsilankiusį šiuose namuose, stebina iš tokios pat medžiagos padaryta lova.
Medieną išsaugojo upė
Mediena, prieš tapdama originaliais darbais, į Antano Dailidės rankas patenka iš ten, kur į ją niekas net neatkreipia dėmesio.
Beveik visa ji ištraukta iš Mūšos upės.
Pamatęs jos dugne nežinia kiek laiko gulintį medį, visureigiu privažiuoja arčiau, įbridęs užkabina lyną, ir ištraukia į krantą.
Pilna jų upėse, tik nelengva pasiekti.
Medžiai, vandens nugludinti, savotiško grožio, bet jis išryškėja tik vėliau. O ką tik ištraukti jie būna sumirkę, aptukę dumblu, aplipę žolėmis, įvairiausiomis apnašomis. Visa tai nuvaloma, apipjaustoma, nuplaunama. Kartais paaiškėja, jog parsivežei puveną, ir ją tenka išmesti.
Apvalyta mediena džiovinama pusmetį ar net metus. Išdžiovintą vėl imamasi valyti, šveisti. Lengvai prieinamas vietas Antanas švarina ant elektrinio grąžto užsidėjęs šlifavimo diskelį. Smulkių rievelių juo nepasieksi — tenka krapštyti, valyti rankomis. Šio darbo įrankiai — kaltas, plaktukas, peilis, vadinamasis striukas, šepetys, švitrinis popierius.
Darbas kruopštus, reikalaujantis daug laiko — nepaskubėsi. Ir sugadinti bijai: įkirsi giliau — nuskils, nebepridėsi.
Tik gerai padirbėjus paaiškėja, kokias grožybes išsaugojo upė.
Tarp jų — ir medis, vėliau tapęs šiame sode dabar stovinčio stalo keistokomis kojomis.
Nebereikalingi
Antanas Dailidė daug kur aptinka niekam nebereikalingų kelmų, medgalių, tartum laukiančių jo rankų ir jo fantazijos. Net ir malkų krūvose.
Šiaulietis, rovęs medžio kamieną su visomis šaknimis, Antano paklaustas, kur jį dėsiąs, atsakė, jog turbūt į šiukšlyną. Antanas, jį parsivežęs, nulupęs žievę, nupjaustęs šakeles ir nereikalingas ataugas, nušlifavęs, žemėn įkasė aukštyn šaknimis. Dabar ant jo padedamas vazonas su besidriekiančiomis gėlėmis.
Šiauliečiui, po poros mėnesio atvykusiam pas Antaną ir pamačiusiam, kaip jo dovanotasis medis atrodo, sukilo pavydas: „ Kam aš tau jį daviau...„ .
Kaimynas, išrovęs eglaitę, taip pat mielai ją atidavė Antanui. Pamatęs, kaip vėliau ji papuošė sodybą, nukirtęs ąžuoliuką pradėjo pats jį nužievinti, bet taip ir nebaigė. Neužteko kantrybės.
Tenka daug paplušėti, kol kelmas, kamienas ar menkiausia šaknis tampa aplinkos puošybos elementu.
Su meniškai puoselėjamos sodybos šeimininku kalbėjomės tada, kai saulė dar nedrąsiai šildė žemė. Antanas Dailidė vis kartojo, kad jo rankomis nuglostytų kelmų, šaknų grožis atsiskleis žydint obelims, į sodą iš patalpų išnešus visus vazonus, sušvitus jų gėlių spalvoms.
Naujas postūmis
Medį Antanas Dailidė pamėgo nuo jaunų dienų. Pajuokavus, jog turint tokią pavardę privalu būti linkusiam medžio darbams, ginkūniškis juokiasi: Mano tėvas, galima sakyti, vinies nemokėjo įkalti„ . Ir priduria, kad jis, ko gero, atsigimęs į senelį — šis buvo nagingas kalvis.
A. Dailidė nemažai yra prisidžiovinęs medienos, nemažai prie jos pasidarbavo šią žiemą, yra ir jau įgyvendinamų planų.
Užsiminęs, kad prekybos centrai siūlo įsigyti iš tekinto medžio padarytų pavėsinių, supynių ir daug ko kitko, A. Dailidė sako, kad jam tai — jau sugadintas, sudarkytas, savitumo netekęs medis. O jo paties kiekvienas dirbinys — „vienetinis“, nepanašus į kitą, nes medis ir gražus savo išskirtinumu.
Nauju postūmiu A. Dailidės darbams tapo ginkūniškio keramiko A. Kazlausko pasiūlymas drauge surengti savo darbų paroda (A. Dailidė: Galvojau, kad jis juokiasi„ ). Paroda Kuršėnuose ankstyvą pavasarį surengta, gražiai joje derėjo A. Dailidės padaryti baldai, puošybos elementai ir A. Kazlausko molio bei metalo darbai.
Medžio meistro darbus palankiai įvertinusi šiaulietė menotyrininkė Michalina Adomavičienė jam negailėjo patarimų, paskatino dalyvauti ir kitose parodose.
Dabar A. Dailidė, apdirbdamas iš upės ištrauktą ar šiaip niekam nereikalingu tapusį medį, jau galvoja ne tik kaip juo papuoš savo sodybą ar naująjį kūrinėlį padovanos bičiuliui.
Dabar jau jam rūpi ir kad jo darbas patiktų išrankiam parodų lankytojui.
KAIMYNAI: Parodai pateikti savo medžio darbų Antaną Dailidę (dešinėje) prikalbino tautodailininkas keramikas Algimantas Kazlauskas.
VARTAI: Kiekvienas medis Antano Dailidės sodyboje randa jam prideramą vietą.
KOMPLEKTAS: Baldams daryti praverčia ir iš upės ištrauktas medis, ir medžio šakos bei šaknys.
ATGAIVA: Karštą dieną vėsumos ieškoma uždarokoje pavėsinėje.
EKSPONATAS: Ginkūniškio minipavėsinė eksponuota rajono Kultūros centre surengtoje parodoje.
POILSIS: Lovai daryti pritiko ir medžio kamienas, ir šakos.
MEDIS: Ant šaknų padedamas vazonas su gėlėmis.
KŪRINYS: Suolui padaryti užteko poros medžio atraižų ir keleto šakų.
INKILAS: Šiame kūrinyje įsikūrė apuokas.
SUOLAS: Varnėnai pamėgo ir šį inkilą.
VEIDRODIS: Veidrodžio rėmu tapo iš upės ištraukti medgaliai.
Autoriaus nuotr.