Naujausios
Nuodinga tiesa
Mielosios, nepatikėsite, kas man nutiko. Šįkart esu sužeista taip giliai, taip netikėtai, ir taip į pačią širdį, kad negaliu apsakyt, kaip man skaudu...
Tačiau pamėginsiu susivaldyti ir papasakoti jums viską objektyviai, lyg tai būtų atsitikę ne su manimi.
Žodžiu, šios vasaros atostogas aš praleidau, kaip šiais sunkiais laikais rekomenduojama, kaime. Ten jaučiausi absoliučiai susiliejusi su gamta ir tokia nuostabi, tokia sveika, tokia natūrali... Na, pačios suprantate, maudynės tvenkiny be idiotiško veržiančio maudymuko, plačios suknelės, jokio makiažo, relaksuojantys lauko ir sodo darbai, uogienės, gandrai bei kitokie gyviai...
Taip, mano klaidingu įsivaizdavimu, išsiilsėjusi ir atsigavusi, tiesiai iš kaimo nuvykau į vienos draugės „mažutį“ (pačios suprantate) jubiliejų. Aš tikrai pasipuošiau (tokia gėlėta romantiška suknele) ir net mašinoje spėjau pasidažyti blakstienas, taigi neatrodžiau, kaip iš kaimo...
Aišku, mano miestietiškos draugės buvo kur kas ryškesnės, gal net efektingesnės, bet mano siela buvo rami ir man tas šįkart nė kiek netrukdė...
Buvo šnekučiuojama, atviraujama, maudomasi, geriamas šampanas mėnulio šviesoje... Ir štai gal po kokio penkto šampano butelio mano draugių širdys atsivėrė ... ir iš jų pradėjo lietis baisingi nuodai.
„Žinai, Ieva, nepyk, bet privalom tau pasakyti — tu pasenai, atrodai baisiai“, — atseit norėdama gero pasakė viena na tikrai, objektyviai žvelgiant, laaabai gerai atrodanti draugė. Ji ką tik buvo grįžusi Europos, tad sėdėjo ištiesusi savo ilgas bronzines kojas su rausvučiais nagais, o lūpas buvo pasidažiusi ryškiai raudona pomada, atseit, pagal paskutinį mados klyksmą.
„Aš?“, — išpūčiau natūralias akis ir papūčiau natūralios spalvos lūpas. “Nu žinok, mes tau kaip draugės sakome, kad atrodai kažkokia suvargusi ir nublukusi“, — įkando kita kobra. “Kaip tai nublukusi? Mano plaukai natūraliai nušviesėję saulėje“, — mėginau gintis.
„Jie nušiurę, mieloji, nu-šiu-rę“, — meiliai šypsodama šyptelėjo raudonlūpė ir tarsi pamačiau, kai iš už lūpų kyštelėjęs dvišakis liežuvėlis kirto man į pačią širdį...
„Ir veidelis jau tavo, dovanok, Ievute, pasiraukšlėjęs. Ir metai matyti“, — tęsė antroji. Pajutau, kaip nudiegė pilvą, o į veidą plykstelėjo natūralus raudonis.
„Be to, pasižiūrėk į savo rankas, ar tai save gerbiančios moters rankos?“, — toliau liejosi nuodų taurė. “Bet juk mano darželiai, uogos“, — mano gynyba silpnėjo. “O tu pažiūrėk į mano daržus“, — prie puolimo prisidėjo ir pobūvio šeimininkė. Jos sodelis, rožynas ir prieskonių daržas iš tiesų pavyzdingai blizgėjo. “Ir pažiūrėk į mano rankas, o juk aš neturiu jokių tarnaičių“, — pridūrė ji ir ištiesė minkštutes pavyzdingai išpuoselėtas rankutes lakuotais nagučiais.
Instinktyviai suriečiau visus dvidešimt savo nagų ir nespėjau net atsikvėpti, kaip gavau paskutinį mirtiną kirtį...
„O kas čia dabar?“, — pašiurpo raudonlūpė, pastebėjusi iš baimės pastirusius mano kojų plaukelius. “Tai net blauzdų nusidepiliuot nesugebi? Gėda, Ieva, gėda, nuo tavęs vyras gali pabėgti. Tavo vietoje būčiau atsargesnė — palyginti su tavimi, jis atrodo puikiai“, — pasakė raudonlūpė ir nužvelgė maniškį, kuris kaip tik tuo metu mėnesienoje išlipo iš tvenkinio ir, pasipurtęs kaip šuo, savo poviška eisena pražygiavo poro šalį... Beje, su plaukuotom kojom ir nedažytom kanopom. Gražuolis mat...
O aš, kuri visada maniau atrodanti kurkas už savo vyrą geriau, pasirodo tapau išblukusia, nušiurusia, plaukuota moteriške?
Tai buvo beveik mirtina nuodų dozė (beje visą naktį kliedėjau, kaip raudonlūpės šaukia man: „gėda“, gėda“), todėl anksti rytą pasižadinau saviškį ir pareikalavau tučtuojau palikti šią kobrų irštvą bei lėkti namo.
Pakeliui dar paprašiau, kad mane paleistų prekybos centre, kur už šimtą litų prisipirkau visokių priemonių.
Vonioje plušėjau kokias tris valandas — dažiau plaukus, skutau plaukus, gramdžiau kulnus, poliravau rankų ir kojų nagus, tryniau odą visokiais tepalais, dėjau ant veido kaukes ir taip toliau....
Išėjusi iš vonios dar padažiau lūpas švelniai raudonai ir įslinkau į svetainę... „O, Ievute, kaip tu atrodai“, — pasakė maniškis ir vėl įsispitrėjo į TV ekraną. “Tiesiai sakyt, ar geriau, negu ta raudonplūpė, ar ne?“, — griežtai pareikalavau. “Veidrodėli pasakyk, ar ne?“, — nusišiepė tas ir numykė: “Nu taip fifti— fifti“. Ir aš supratau, kad meluoja, kad iš tiesų ta raudonlūpė objektyviai už mane ir plonesnė, ir gražesnė, ir jauniau atrodanti.... “Kiaulė“, — pasakiau ir trenkiau durimis.
Atsigulusi būčiau verkusi, jei ne paakiai. Visą naktį galvojau apie tas gyvates, kaip jos galėjo taip, ir kas joms davė teisę, ir ar tai tiesa, ir ar mano psichika nebus galutinai sutraumuota.
Tačiau giliai supratau, kad aš beturiu dvi išeitis — blukti arba kovoti.
Citata:
„O kas čia dabar?“, — pašiurpo raudonlūpė, pastebėjusi iš baimės pastirusius mano kojų plaukelius
Ieva, sukandžiota kobrų