Nuo kryželių iki vikingų stalo

Nuo kryželių iki vikingų stalo

Sėk­mės is­to­ri­ja

Nuo kry­že­lių iki vi­kin­gų sta­lo

Jo­niš­kie­tis Kęs­tu­tis Taut­vai­šas nuo 13 me­tų sto­jo prie te­ki­ni­mo stak­lių ga­min­ti kry­že­lių, ku­riuos par­duo­da­vo Kry­žių kal­no lan­ky­to­jams. Da­bar vy­ras va­do­vau­ja įmonei, ku­rios pro­duk­ci­ja ke­liau­ja ne tik po Lie­tu­vą, bet ir į už­sie­nio ša­lis. Praė­ju­siais me­tais ši įmo­nė nė­rė į nau­jus van­de­nis – pra­dė­jo ga­min­ti na­tū­ra­laus me­džio bal­dus, ku­rie pa­puo­šė Ža­ga­rės dva­ro rū­mus, už­sa­ky­mų bu­vo ir iš Lat­vi­jos bei Nor­ve­gi­jos.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Bal­dai Ža­ga­rės dva­rui

Gruo­džio pra­džio­je Šiau­liuo­se vy­ku­sio­je vers­lo ir pa­sie­ki­mų pa­ro­do­je „Šiau­liai 2015“ iš Min­dau­gių kai­me (Jo­niš­kio ra­jo­nas) įsi­kū­ru­sio me­džio ap­dir­bi­mo ce­cho bu­vo at­vež­tas vie­nas pir­mų­jų įmo­nės na­tū­ra­laus me­džio ga­mi­nių – ąžuo­li­nė ko­mo­da. Jau ga­mi­na­mi ir sta­lai, lo­vos, kė­dės, spin­tos.

Ta­čiau pra­džią dar­bui su gry­nu me­džiu da­vė rim­tas už­sa­ky­mas – Kęs­tu­čio Taut­vai­šo įmo­nė, lai­mė­ju­si kon­kur­są, pa­ga­mi­no vi­sus bal­dus res­tau­ruo­tiems Ža­ga­rės dva­ro rū­mams, ku­riuo­se įsi­kū­ru­si Re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­ja. Kė­dės kon­fe­ren­ci­jų sa­lė­se, vir­tu­vės, sve­tai­nės bal­dai, lo­vos. Bal­dai bu­vo da­ro­mi nau­do­jant sen­di­ni­mo tech­ni­ką, kad de­rė­tų prie in­ter­je­ro.

„At­lie­kant šį rim­tą už­sa­ky­mą į dar­bą pa­pil­do­mai priė­miau 8 žmo­nes. Sa­kiau vy­rams, kad dar­bas lai­ki­nas, gal 5–6 mė­ne­siams, bet su­si­gy­ve­no­me, žmo­nės ge­rai dir­ba. Sa­kau: ge­riau plė­si­me ga­my­bą“, – at­vi­rau­ja vers­li­nin­kas. Da­bar jo įmo­nė­je – 33 dar­buo­to­jai.

Vi­kin­gų sta­las ir bal­dai še­šiaaukš­čiui

Atė­jo už­sa­ky­mas ir iš Nor­ve­gi­jos. Vy­rai dir­bo prie ąžuo­li­nio še­šių met­rų il­gio vi­kin­gų sta­lo. Kai jį rei­kė­jo su­mon­tuo­ti, te­ko kvies­ti tal­ki­nin­kų, nes bal­das svė­rė apie 600–700 ki­log­ra­mų.

Da­bar bal­dus ga­mi­na še­šių aukš­tų se­no­vi­niam dau­gia­bu­čiam na­mui Ry­gos se­na­mies­ty­je. Šį pa­sta­tą įsi­gi­jo vie­na ne­kli­no­ja­mo­jo tur­to agen­tū­ra ir no­ri pa­ruoš­ti, kad bu­tai bū­tų iš­kart tin­ka­mi gy­ven­ti. Su šios agen­tū­ros sa­vi­nin­ke jo­niš­kie­čio įmo­nė bend­ra­dar­biau­ja ket­vir­tus me­tus.

„Vy­rams sa­kau: Ry­go­je mes ple­čia­me „vo­ra­tink­lį“. Vie­nam klien­tui pa­ga­mi­no­me bal­dus, jam pa­ti­ko – re­ko­men­da­vo sa­vo po­rai ar trims drau­gams. Šie – sa­vo bi­čiu­liams pa­ta­rė, kur kreip­tis. Da­bar po Ry­gą jau ga­liu orien­tuo­tis be na­vi­ga­ci­jos, nes va­žiuo­ju ir ma­tau: ši­ta­me na­me kei­čiau bal­dus, ano­je kran­ti­nė­je bu­tas, kur ir­gi dir­bo­me, to­liau – taip pat mū­sų bū­ta“, – pa­sa­ko­ja bal­dų įmo­nės sa­vi­nin­kas.

2014 me­tais 10 pro­cen­tų įmo­nės apy­var­tos buvo iš už­sa­ky­mų Ry­go­je,  2015 me­tais – jau apie 20 pro­cen­tų.

Tri­jų ly­gių me­džio bal­dai

K. Taut­vai­šas ga­mins tri­jų ly­gių me­die­nos bal­dus. Pi­giau­si pa­gal kai­ną – deng­ti me­die­nos lukš­tu, ku­rių įvai­ro­vė sie­kia iki 200 va­rian­tų. Bran­ges­ni – su me­die­nos de­ta­lė­mis prie­ky­je, ne­ma­to­mos vie­tos ga­mi­na­mos iš me­džio drož­lių plokš­čių. Gry­no me­džio – ąžuo­lo, uo­sio, ber­žo – bran­giau­si.

Vers­li­nin­kas orien­tuo­ja­si į eko­lo­gi­ją. Me­džio bal­dai den­gia­mi eko­lo­giš­ku alie­ju­mi, ku­rį pa­žei­dus ga­li­ma at­nau­jin­ti. Še­šias va­lan­das į šį alie­jų jo­kios me­džia­gos neį­si­ge­ria, pa­kan­ka tie­siog nu­šluos­ty­ti.

Me­dis trau­kė nuo paaug­lys­tės

K. Taut­vai­šas me­džiu su­si­do­mė­jo dar paaug­lys­tė­je. Jo tė­vas, švie­saus at­mi­ni­mo Ju­li­jo­nas Taut­vai­šas, try­li­ka­me­čiam sū­nui nu­pir­ko te­ki­ni­mo stak­les.

Prie jų gi­mė pir­mie­ji paaug­lio ga­min­ti me­di­niai kry­žiai, ku­riuos jis par­da­vi­nė­da­vo prie Kry­žių kal­no ar­ba pa­lik­da­vo pre­kiau­ti uni­ver­sa­li­nėms par­duo­tu­vėms Jo­niš­ky­je ir Ža­ga­rė­je. Įsi­mi­nė, kai prie Kry­žių kal­no vie­ną kry­že­lį nu­si­pir­ko į Jo­niš­kį kon­cer­tuo­ti ta­da va­žia­vu­si gru­pė „ŽAS“.

Ku­rį lai­ką vy­ras dir­bo su pa­ten­tu, vė­liau ati­da­rė įmo­nę. Iš pra­džių plu­šė­jo ga­ra­že, po to per­si­kraus­tė į bu­vu­sią Jo­niš­kio skal­byk­lą, dar po kiek lai­ko ba­zė at­si­da­rė Min­dau­gių kai­me.

Vers­li­nin­kas pa­ste­bi pa­ra­dok­są: na­tū­ra­laus me­džio bal­dų ga­min­to­jų yra, bet kaip ir nė­ra. Toks dės­nis: dau­ge­lis klien­tų do­mi­si di­des­nė­mis įmo­nė­mis. Jei yra vos ke­li dar­buo­to­jai, ne­ga­li pa­teik­ti pa­gei­dau­ja­mo kie­kio pro­duk­ci­jos.

Au­to­rės nuo­tr.

ME­DIS: Kęs­tu­tis Taut­vai­šas ro­do su­kli­juo­tą me­die­ną, iš ku­rios ga­mi­na­mi bal­dai.

PALIKIMAS: Šias stak­les vers­li­nin­kas pa­vel­dė­jo iš tė­čio.

KO­MO­DA: Dai­li ko­mo­da pa­bu­vo­jo gruo­džio pra­džio­je Šiau­liuo­se vy­ku­sio­je vers­lo ir pa­sie­ki­mų pa­ro­do­je.

STALAS: Kęs­tu­čio Taut­vai­šo įmo­nė pa­ga­mi­no ir vi­sus sen­din­tus bal­dus Ža­ga­rės dva­ro rū­mams, šis sta­las – vie­nas iš jų.

PA­TIR­TIS: Kęs­tu­tis Taut­vai­šas me­džio dar­bais su­si­do­mė­jo dar paaug­lys­tė­je, try­li­ka­me­tis jau ga­mi­no me­džio kry­že­lius, ku­riais pre­kia­vo prie Kry­žių kal­no.