Naujausios
Nuo kotletų iki Kamasutros
Vieną ramų ir taikų vakarą, jaukiai birbiant televizoriui, kepdama saviškiui kotletus, su siaubu supratau, kad mūsų santykiai tapo visiškai buitiški, na tokie, kotletiški. Jų net santykiais nepavadintum. Tas aptriušęs gėlėtas chalatas anaiptol nėra Šecherezados apdaras, skirtas vyro akims džiuginti, o maniškio per kelius ištampytos treninginės kelnės irgi neskatina manęs klijuotis dėl jo dirbtinų blakstienų.
„Venkite jaukumo, nes jis jus įklampins“, — prisiminiau vieno išminčiaus žodžius ir vos ne išmečiau kotletų iš rankų.
Sukrėsta tokios įžvalgos, sukviečiau žaibišką draugių susitikimą, iš anksto suformulavusi temą: „Kotletiškos santuokos grėsmės“.
Draugės sugužėjo akimirksniu, dar tą patį vakarą, o maniškis buvo išgrūstas pas kaimyną žiūrėti krepšinio.
Kai papasakojau savo išgyvenimus, mūsų draugija kaip mat susiskirstė į dvi stovyklas. Viena stovykla tvirtino, kad toks stabilumas, jaukumas, nuspėjamumas ir tam tikra nykuma mūsų amžiuje yra labai ir net labai gerai. Atseit, skambinti pavojaus varpais reiktų, jeigu vienas kuris pradėtų žaibuoti akimis, pabrėžtinai gražiai rengtis, kvėpintis ir bandyti patikti priešingai lyčiai.
„Tad, Ievute, džiaukis ir džiūgauk, pasiekusi tokias santuokos aukštumas, nes nieko nėra gražiau ir stabiliau už tavo nupieštą vaizdelį su kotletais“, — paaiškino viena neseniai išsiskyrusi draugužė. Ji pasakė iš savo patirties žinanti, kad tą dieną, kai pradeda blizgėti vyro akys, gali jau statyti kryžių ant savo santuokos kapo.
„Bet man taip neįdomu“, — bandžiau prieštarauti, tačiau draugė į mane pažiūrėjo tokiu žvilgsniu, kad turėjau nutilti.
„Ieva visiškai teisi, santuokinis gyvenimas neturi tapti kotletine mėsa“, — mane užsistojo priešingą stovyklą atstovaujanti draugė jogė, išstudijavusi įvairias rytų praktikas, tarp jų ir Kamasutrą.
„Štai Kamasutra....“, — pradėjo ji, kaip visada, po savim sukryžiavusi kojas.
„Fui, tik jau nepradėk tų šlykštynių...“, — susiraukė viena draugė pedagogė, dirbanti dar ir tikybos mokytoja, bet buvo tučtuojau nutildyta.
Kelis kartus įkvėpusi ir iškvėpusi, jogė ėmė pasakoti, kad Kamasutra moko ar ne 65 būdų vilioti ir dominti savo vyrą. Atseit, tikra Rytų moteris turėtų daug dėmesio skirti savo išvaizdai, makiažui, be to, turi mokėti dažytis įvairiais stiliais.
Įsivaizduokit, grįžta vyras, o namie jo laukia lyg ir ta pati, bet vis kitokia paslaptinga moteris... Be to, tikra moteris turėtų nepastebimai vis atnaujinti namus: tai užuolaidėles pakeisti, tai baldus perstumdyti, tai dar kažkokių naujovių įnešti. Be to, ji buvo mokoma su vyru kalbėti eilėmis, uždavinėti jam mįsles ir visokias šaradas, kad ir pati nuolat išliktų mįslinga, siektina, geidžiama ir paslaptinga.
„Jo, čia kaip tik man — kai aš ariu dviem etatais, o dar grįžusi tam tranui turėčiau prailgintom blakstienom markstytis ir mįsles uždavinėti, nesulauksit“, — piktai nukirto mūsų aštrialiežuvė iš pirmos stovyklos, moment išsklaidydama Kamasutros mistiką.
„Tikra moteris, — nesutriko jogė, — niekada neleis sau dirbti dviem etatais. Moteris turi nuolat žavėti vyrą ir skatinti jo herojiškumą, o tada jis jau dirbs kaip jautis, ir pilnai aprūpins savo silpnąją pusę“.
„Na aš nežinau, čia irgi kraštutinumas, žiūrėti į vyrą, tik kaip į darbinį gyvulį — argi tai meilė? Tai išnaudojimas“, — kategoriškai pasisakė neseniai antrą kartą už tokio nepersidirbančio biudžetininko ištekėjusi draugė, beje, pati arianti, kaip juodas jautis.
„Nieko panašaus, — maloniai nusišypsojusi tęsė jogė, — visi gyvulių augintojai žino, kad jautis, kuriuo neariama, ir žirgas, kuriuo nejodinėjama, ima liūdėti ir vysti, taigi vyrais reikia arti ir jodinėti — tada jie ir blizgės, ir žvengs, ir pildys šeimos aruodus“.
Mane asmeniškai Kamasutra įtikino, ir aš nutariau bent keliais punktais paįvairinti savo santuokinį gyvenimą.
Kitą dieną iš skuduryno nusipirkau kimono, įkypai pasidažiau akis ir saviškiui patiekiau suši. Uždegusi žvakę, paskaičiau haiku — japoniškos poezijos posmelį, o vakare pasisiūliau padaryti japonišką masažą.
Maniškis neprieštaravo, bet, jutau, įtariai markstėsi, užuosdamas kažkokią klastą. Skatindama jo herojiškumą, pasakiau, kas jis labai daug dirba, kad aš be jo — niekas, kad panorau jį palepinti, ir kad rytoj lauktų tęsinio.
Kitą dieną jis iš darbo parėjo ankstėliau. Aš jau buvau perstumdžiusi kelis lengvus baldus, pagaminusi indišką patiekalą ir pasisiūliau atlikti pėdų masažą su pagaliukais. Kadangi iki rungtynių dar liko šiek tiek laiko, sugalvojau jį suintriguoti, uždavusi kokią nors mįslę, bet neprisiminusi nieko ypatinga, pasakiau pirmą pasitaikiusią: „Maža moteriškė su devyniais kailiais, kas?“
„Tai, Ieva, reikėjo iš karto ir sakyti, kad kailinių nori. O aš jau maniau, gal tu mane įsimylėjai, ar ką?“ — maniškio balse jautėsi nusivylimas.
Supratau viską sugadinusi, paaiškinau, kad mįslės atsakymas yra kopūstas, kad aš kailinių nenešioju ir kad aš tik stengiausi išsaugoti šeimą.
Ir papasakojau jam viską — nuo kotletų iki Kamasutros.
Tada maniškis mane apkabino ir pasakė, kad jis neįsivaizduoja tobulesnio vaizdo, kaip aš su gėlėtu chalatuku, kepanti jam kotletukus, ir kad jis visai nenori gyventi su kuoktelėjusia Šecherezada, uždavinėjančia jam dviprasmiškas mįsles. Nors nuo masažų neatsisakytų. Taip ir baigėsi mūsų Kamasutra.
