Naujausios
SENOSIOS ŠIAULIŲ GATVĖS
Nuo kapinių iki linų fabriko
„Šiaulių kraštas“ tęsia pasakojimą apie senąsias Šiaulių gatves. Šį kartą — apie Kapų, Rygos ir Ežero gatves, kurių pavadinimai išliko beveik nepakitę, keitėsi tik trasos.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Dvi Kapų gatvės
Pasak istorikės Romos Baristaitės, Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių sudarytame Šiaulių miesto plane pažymėtos dvi Kapų gatvės.
I Friendhof Strasse (I Kapų gatvė) prasidėjo nuo šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriaus rytinės pusės ir vedė link katalikiškų kapinių vartų. II Friendhof Strasse (II Kapų gatvė) jungė Tilžės gatvę pakalnėje su stačiatikių kapinėmis.
Tarpukariu išliko I-oji Kapų gatvė. Šiuo laikotarpiu aplink bažnyčią susiformavo Valavičiaus, Klebonijos gatvelės. Kapų gatvės tęsinį į miesto pusę sudarė Švedų gatvė. 1948 metais pastaroji buvo prijungta prie Kapų gatvės pradžios.
1965 metais gatvė vėl dalijama į dvi dalis. Nuo Tilžės gatvės link Ežero gatvės suformuojama uždara gatvelė pavadinta Žvejų skersgatviu. Iš Kapų gatvės lieka atkarpa nuo Ežero gatvės iki katalikiškų kapinių vartų.
Sovietmečiu dalis Kapų gatvės užstatyta daugiabučiais, kurie atskyrė bažnyčią ir kapines.
II-osios Kapų gatvės trasa 1928 metų plane pažymėta, tačiau be pavadinimo. Šiandien ši gatvė vadinama Talšos gatve.
Rygos gatvę norėta pratęsti
R. Baristaitės teigimu, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Kalnelio priemiestyje, tarp Joniškio plento ir Talkšos ežero, atsirado plentui lygiagreti skersinė gatvė. Ji jungė Žvyro ir Žemąją gatves. Kalnelio teritorija plėtėsi į kapinių pusę, tuo pačiu ilgėjo ir ši gatvė. 1928 metų plane gatvė vadinama Rygos vardu. Ji jungė Smėlio ir Kapų gatves.
1937 metais iš centrinės miesto dalies (maždaug dabartinis fontanas prieš Savivaldybę) į Šiaulių senųjų kapinių stačiatikių teritoriją perkelta šv. Petro ir Povilo cerkvė. Rygos gatvėje pastatyti šventiko ir parapijos bendruomenės gyvenamieji namai.
Savo laiku buvo kilęs sumanymas pratęsti Rygos gatvę, sujungiant ją su Joniškio plentu ir geležinkelio stotimi bei Radviliškio vieškeliu. Taip būtų išspręstas miesto centro apvažiavimas.
Tačiau vėliau buvo pratęsta Ežero gatvė slėniu aplink kapines, nepanaudojant Rygos gatvės Kalnelio rajone, kuri driekėsi į dabartinę Tilžės gatvę. Šiandien Rygos gatvė sudaro atkarpą nuo Smėlio iki Ežero gatvių.
Linų fabrikas neišliko
Pasak R. Baristaitės, Ežero gatvė (Oziornaja ulica) buvo numatyta projektiniame 1871 metų miesto plane. Čia gatvės trasa nuvesta nuo dabartinės Stoties gatvės iki miesto kapinių prie Talkšos ežero. Bet iš tiesų ji buvo gerokai trumpesnė.
Pirmojo Pasaulinio karo metais vokiečiai gatvę vadino See Strasse (Ežero gatvė). Tuo metu ji prasidėjo nuo dabartinė Vytauto gatvės ir baigėsi ties pakalne, netoli Talkšos ežero. Po karo gatvės pavadinimas buvo sulietuvintas — Ežero gatvė. Gatvė per savo egzistavimo laikotarpį išliko su nepakeistu pavadinimu, tik ilgėjo jos trasa. Šiandien Ežero gatvė jungia Dubijos ir Tilžės gatves.
Ežero ir Vilniaus gatvių sankryžoje stovėjo neišlikęs „Semlin“ fabrikas. Tarpukaryje viena iš sparčiai augančių pramonės šakų Šiaulių mieste buvo tekstilė, tad prekybininkas Leiba Bernšteinas 1920 metais mieste įsteigė vieną iš didžiausių linų apdirbimo fabrikų “Semlin“.
Fabriko gyvavimo pradžioje dėl prastai išaugintų linų pluoštas buvo žemos kokybės, jo produkcijos kainos buvo žemos. Bet kylanti linų kaina skatino augintojus auginti aukštesnės kokybės linus, o nuo to augo ir „Semlin“ produkcijos metinė gamyba ir realizacija.
Fabrikas iš pradžių neturėjo ventiliacijos, leido dulkių debesis, kurie teršė ne tik pačios įmonės, bet ir aplinkinių gyventojų patalpas, kiemus, langus, šulinius.
Daug darbininkų sirgo plaučių ir kvėpavimo takų ligomis. Galiausiai linų fabriko savininkai turėjo įtaisyti ventiliatorius ir dulkių siurblius, įrengti naujas linų minamąsias ir kedenamąsias mašinas, kurios kėlė mažiau dulkių.
Skirtingi tikėjimai — vienos kapinės
Ežero gatvėje esančios senosios kapinės, menančios beveik dviejų šimtų metų istoriją, priglaudė katalikus, pravoslavus ir laisvamanius.
Katalikiškoje kapinių dalyje vienas iš seniausių antkapinių paminklų yra ant kapinių senosios dalies aukštumos, netoli buvusios koplyčios vietos. Antakinėje plokštėje nurodyta mirimo data — 1801 metai. Prie seniausių kapaviečių priskiriami ir šeimyniniai rūsiai-koplyčios.
Pravoslaviškų kapinių dalies gale, atsiveriant vaizdui į ežerą, yra palaidoti 1863— 1864 metų sukilimą malšinę ir ties Papile žuvę 3 carinės Rusijos kariuomenės kariškiai ir 19 kareivių.
Šioje kapinių dalyje stovėjo švč. Dievo Motinos stačiatikių koplyčia, kurią nuniokojo gaisras.
Senosiose kapinėse palaidota daug iškilių asmenybių — mokytojų, kunigų, inžinierių, teisininkų, menininkų, gydytojų, karių. Senosios kapinės priglaudė Juozą Miliauską-Miglovarą, poetą, aušrininką. Nors jo kapas sunykęs, centrinėje kapinių dalyje, netoli buvusio kapo tuometinių „Aušros“ muziejaus darbuotojų V. Vaitekūno ir J. Tamulio iniciatyva įrengta simbolinė amžinojo poilsio vieta.
Senosiose kapinėse palaidotas filosofas, profesorius, pedagogas, paskutinis nepriklausomos Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Stasys Šalkauskis, advokatas, visuomenės veikėjas, socialdemokratas Kazimieras Venclauskis, grafų Zubovų vaikų auklėtojas ir mokytojas Adomas Tuchto, kunigas, blaivybės apaštalas Ignacas Štachas.
Pietrytinėje kapinių dalyje palaidotos švč. Jėzaus širdies seserys — vienuolės. Trys seserys žuvo 1944 metų liepos mėnesį, bombai pataikius į netoli dabartinės muzikos mokyklos buvusią slėptuvę, kur buvo slepiamasi per bombardavimą.
Pietrytinėje kapinių dalyje išlikę 73 Lietuvos kariuomenės savanorių kapai. Iš kitų išsiskiria karo lakūnų amžinojo poilsio vietos.
Anot R. Baristaitės, sovietiniais metais buvo planuojama dabartinės Saulės laikrodžio aikštės vietoje pastatyti sporto rūmus, o šalia esančias kapines paversti parku ar netgi stadionu.
Aikštę puošia berniukas
Slėniu palei ežerą vinguriuojančią Ežero gatvę puošia dekoratyvinė skulptūra „Šaulys“ — pagrindinis Saulės laikrodžio aikštės akcentas.
Ant 18 metrų aukščio kolonos stovi svarbiausia komplekso detalė — 3,8 metrų aukščio paauksuotos bronzos „Šaulio“ skulptūra, kurios autorius Stanislovas Kuzma.
Aikštė buvo įrengta 1986 metais, minint Šiaulių miesto 750-ies metų jubiliejų. Projekto autoriai šiauliečiai architektai A. Černiauskas, R. Jurėla, A. Vyšniūnas.
VARTAI: Senųjų Šiaulių kapinių vartus freskomis pernai papuošė šiaulietė tapytoja Gražina Arlauskaitė-Vingrienė.
KAPAS: 1937 metais mirusio poeto, aušrininko Juozo Miliausko-Miglovaros kapas senosiose kapinėse sunykęs, bet jam skirtas simbolinis muziejininkų įrengtas kapas: paminklas, metalinės dekoratyvinės grotelės, prie kurių pritvirtinta metalinė plokštė su užrašu.
GATVĖ: Senoji Kapinių gatvė jungė Šaulių katedrą su kapinėmis. Sovietmečiu dalis gatvės užstatyta daugiabučiais.
CERKVĖ: Pravoslaviškoje senųjų kapinių teritorijoje stovi cerkvė su pagalbiniais pastatais.
TĘSINYS: Istorikė Roma Baristaitė sako, jog buvęs sumanymas Rygos gatvę pratęsti, sujungiant ją su Joniškio plentu ir geležinkelio stotimi bei Radviliškio vieškeliu, bet galiausiai pratęsta Ežero gatvė slėniu aplink kapines.
Jono TAMULIO nuotr.
VAIZDAS: Katedra iš rytų pusės, nuo buvusios Kapų gatvės Pirmojo pasaulinio karo metais.
GRIUVĖSIAI: Rusų padegtų Šiaulių griuvėsiai. Katedra nuo dabartinės Ežero gatvės.
Nuotr. iš „Aušros“ muziejaus fondų
PANORAMA: Ežero gatvės panorama, užfiksuota nuo buvusio Ch. Frenkelio fabriko kamino. Dešinėje — Saulės laikrodžio aikštė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.