Naujausios
Nuėmė derlių ir pakėlė BVP
Mokesčiai, mokslai, kooperacija, bioenergetika
Šalies bendras vidaus produktas (BVP), kritęs 5 penkis ketvirčius iš eilės, trečiąjį ketvirtį ūgtelėjo 6 procentais. „Taip atsitiko, nes mes nusiėmėm derlių“, — tikina Ramūnas Karbauskis, verslininkas ir politikas, Valstiečių liaudininkų partijos pirmininkas.
Interviu „Šiaulių kraštui“ R. Karbauskis kalbėjo apie žemės ūkį, kuris pastaruoju metu tempia už ausų šalies ekonomiką, ir apie jį žlugdančią valstybės politiką. Apie tai, kodėl agronomijos mokslai tapo nebeįkandami kaimo vaikui ir apie tai, kodėl statyti atominę elektrinė yra nusikaltimas.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Nacionalinio saugumo klausimas
— Trečiojo ketvirčio rezultatai parodė, kokią didelę įtaką žemės ūkis turi nacionaliniam produktui. Kokia, jūsų požiūriu, apskritai žemės ūkio reikšmė valstybėje?
— Kartą, kai šveicarų paklausiau, kodėl jie augina avis kalnuose, šie aiškiai atsakė: tai yra nacionalinio saugumo klausimas. Valstybė, kuri nepasigamina savo produkto, yra labai jautri.
Kitas svarbus akcentas — per žemės ūkio sektorių pritraukiama daugiausia ES lėšų. Jei žemės ūkio nebūtų, šalies ekonomikoje būtų dar didesnis kritimas.
— Jūs kritikuojate pajamų mokesčio žemdirbiams įvedimą. Kodėl?
— Problema yra ne ta, kad valdžia apmokestino ūkininkus, bet kaip juos apmokestino. Pagal naują skaičiavimo metodiką, jei ūkininko valda yra iki 14 europinių dydžio vienetų ( EDV), jis pajamų mokesčio nemoka. Lietuvoje valdų per 14 EDV, yra per 4000, o iš viso žemės valdų — keli šimtai tūkstančių. Smulkesnis ūkininkas dabar, bijodamas peržengti 14 EDV ribą, nebenori investuoti. Netgi prasidėjo procesas, kai ūkiai skaldomi į kelis, kad nė vienas jų neperžengtų 14 EDV ribos.
Ir atsitiks taip, kad tik 4000 ūkininkų naudosis ES parama, o 200 000 negalės to daryti, nes iš karto turės mokėti mokesčius.
Suprantu, kad taip norėta kovoti prieš stambius ūkininkus ir bendroves. Bet gavosi atvirkščiai. Stambieji, nors ir moka mokesčius, investuoja ir ima Europos paramą, o smulkūs iš viso nieko nebeima ir nieko nebeplanuoja... Kitais metais mes matysime to sprendimo rezultatus.
Kaimo vaikas agronomu netaps
— Tvirtinate, kad profesionali žemės ūkio politika pakirsta iš pačių šaknų.
— Taip, nes žemės ūkio technikumų, proftechninių mokyklų lygis, po to, kai jos buvo perduotos į švietimo ministeriją, yra sunaikintas. Mokyklos pradėjo ruošti nebe žemės ūkio specialistus, bet persikvalifikavo į kitus dalykus.
Dabar toks likimas ištiko ir universitetus. Lietuvoje žemės ūkio specialistus ruošia dvi aukštosios mokyklos: Žemės ūkio universitetas ir Veterinarijos akademija. Šiemet į Veterinarijos specialybę nesurinktas kursas, o į agronomijos, kuri yra kertinis žemės ūkio akmuo, tesurinktas ketvirtadalis kurso.
— Kodėl taip atsitiko?
— Švietimo ministerija paskaičiavo, kad agronomija yra biomedicinos mokslas, ir studijų krepšelį sujungė su medicinos mokslais. Įsivaizduokite, kokiais pažymių vidurkiais vaikai stoja į mediciną ir kokiais į agronomiją, bet jie konkuruoja dėl tų pačių krepšelių. Ir išėjo taip, kad agronomija gavo tik keliolika krepšelių. O kaimo žmogui už vaiko mokslus mokėti ir penkis tūkstančius litų per metus yra nemaži pinigai.
— Kokios gali būti tokios švietimo reformos pasekmės?
— Jeigu tokia situacija su krepšeliais išliks, po penkerių metų nebeturėtume žemės ūkio specialistų. O juk būtent šie žmonės užtikrina, kad atsirastų tas vidaus produktas, kurio reikia išlaikyti mokytojams, pensininkams, mamoms.
Kooperacijos jėga
— Daug kalbama apie kooperaciją. Kokia jūsų nuomonė ir jūsų vaidmuo kooperatiniame judėjime?
— Mums pavyko apjungti trečdalį Lietuvos pieno ir trečdaliu padidinti pieno supirkimo kainas. Susivieniję galime pateikti 800 tonų pieno į dieną, ir dabar ne mes prašome kainos, o mūsų prašo pieno, ir mes derimės, už kiek sutiksime parduoti.
Juridiškai mes nesusijungę: yra daug kooperatyvų, stambių gamintojų, ir mes visi kartu tvarkomės. Ateityje turbūt jungsimės į asociaciją „Karvutė“. Tačiau svarbiausia tai, kad mes atstovaujame savo interesus kartu. Labai ilgai fabrikai naudojosi situacija, kai galėdavo pasakyti: man tavo pieno nereikia, aš nusipirksiu pas kitą, trečią ir ketvirtą. Kainos važiuodavo žemyn šantažo būdu.
Pusė milijono ha nedirbamos žemės
— Lietuvoje yra apie pusę milijono hektarų nedirbamos žemės. Žemės ūkio ministras pareiškė, kad dabar mes mišku tą pusę milijono hektarų apsodinsim. Kokia jūs nuomonė šiuo klausimu?
— Jei pasižiūrėtume truputį toliau už savo darbo stalo, pavyzdžiui, į skandinavus, pamatytume, kad žemėse, kuriose yra melioracija, pasodinus mišką ar bioenergetikai auginamus karklus, melioracija sunaikinama negrįžtamai. Realiai skandinavai tą situaciją sprendžia, augindami žolinius bioenergetinius augalus, kurie pas mus, deja, nėra registruoti kaip bionergetiniai. Aš prieš dvejus metus atsivežiau nendrinę dryžutę, kurią augina skandinavai, čia išsiauginau sėklų, kad pasitikrinčiau, ar Lietuvoje kas nors mąsto apie tai.
— Esate aršus atominės elektrinės statybos kritikas. Kokia Jūsų siūloma alternatyva?
— Alternatyva tokia. Realiai mes šiandien turime 98 procentus miško, kurį supūdome, ir tik 2 procentus ištraukiame. Tam, kad ištrauktume, reikia žmonių ir specialios technikos. Žmonių mes turime, o technikos su ES pagalba nesunku atsivežti.
Antra, toje pusėje milijono hektaro žemės (tiek neturi jokia ES valstybė) galima auginti bioenergetinius augalus (žolinius ar kokius tik nori) — bet kuriuo atveju tai — didžiulis rezervas gaminti energiją. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia — visas Ignalinos rajonas nenaudoja nei dujų, nei naftos, nei elektros, o šildosi biomase, degina miško atliekas. Ir reikia labai nedidelių investicijų tai šilumai paversti elektros energija.
— Ar pusės milijono hektarų žemių užtektų Lietuvai apšildyti?
— To gal neužteks. Mes dabar kaip tik su Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos mokslininkais skaičiuojame, kiek duotų energijos biomasės, kurią paliekame miškuose, deginimas. Lietuvoje kelmų, šakų išvežimas yra nuostolingas, o visoje ES tai yra subsidijuojama.
Atominės elektrinės statyba — nusikaltimas
— Kodėl Lietuvoje to nėra? Ir kodėl taip vangiai stumiasi alternatyviosios energetikos projektai?
— Todėl, kad pas mus visi sėdi ant dujininkų adatos. Pavyzdžiui, Kaune norima statyti didžiulę dujinę elektrinę, tikinant, kad tai išspręs mūsų problemas. Tačiau realiai tai padarys mus dar labiau priklausomus nuo dujų.
Jei mes sprendžiame savo energetikos problemas naudodami vandenį, biomasę ir vėją (to nesame išnaudoję), ir rezerve turime dvi atomines elektrines, kurios turi atsirasti Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje, tai būtų mums pats pigiausiais energijos šaltinis.
Jei mes patys pastatome atominę elektrinę, išleidžiame 15 milijardų litų ir pastatome ją už 15 metų.
— O ant kokios, jūsų manymu, adatos sėdime, norėdami statyti atominę?
— Šia statyba yra labai daug suinteresuotų žmonių. Tai yra tokie milijardai, iš kurių kažkam bus labai daug naudos. Ir tai akivaizdu, nes realiai netgi nebuvo nagrinėta jokių alternatyvų atominei elektrinei, nebuvo padarytą jokių skaičiavimų.
Mes bandome išrėkti tai, ką Prezidentė pasakė, o Prezidentė pasakė: „Galbūt reikia pagalvoti“.
Tą „reikia pagalvoti“ kiekvienas ūkininkas daro jau prieš ką nors nuspręsdamas. O mes leidžiame dešimtis milijonų litų elektrinės statybos studijoms, bet ne tam, kad išsiaiškintume, ar apskritai reikia tos elektrinės. Štai čia yra didžiausiais anekdotas.
Kai sudedi visus argumentus ir imi skaičiuoti, pradedi suprasti viena: vien palūkanos nuo elektrinės statybos bus apie milijardas litų į metus, o tas milijardas — tai tie pinigai, kurių užtektų visai bioenergetinei masei Lietuvoje sutvarkyti. Ir, svarbiausia, čia būtų galima pritraukti ES lėšų. O į atominės statybą ES pinigų nepritrauksi, Europa finansuoja tik elektrinės uždarymą, bet ne statybas.
— Ar yra jėgų, kurios galėtų sustabdyti atominės statybą?
— Gruodžio mėnesį, tuo metu, kai Kopenhagoje vyks Klimato kaitos konferencija, mes Lietuvoje rengiame mokslinę konferenciją, kurioje bandysime visuomenei pasakyti, kad sprendimas užsimerkus eiti atominės elektrinės link yra nusikaltimas visuomenei. Mokslininkai žino, kaip išspręsti energetikos klausimą, ir tai kainuoja nebrangiai. Tačiau Energetikos ministerijoje nėra padalinio, kuris šnekėtų apie bioenergetiką. Šioje konferencijoje mes pranešime visuomenei, kad pasaulis jau seniai nebekalba apie tas technologijas, kurias mes ketiname turėti dar po penkiolikos metų.
KOOPERACIJA: „Labai ilgai fabrikai naudojosi situacija, kai galėdavo pasakyti: man tavo pieno nereikia, aš nusipirksiu pas kitą, trečią ir ketvirtą. Kainos važiuodavo žemyn šantažo būdu“, — sako Ramūnas Karbauskis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.