Net ir elementarios smulkmenos gali baigtis didele nelaime

Nors emigruoti į Londoną svajojau jau ganėtinai seniai, tačiau tam ryžausi tik praėjusių metų pavasarį. Galimybė pradėti naują gyvenimą svečioje šalyje atrodė labai viliojanti, todėl man buvo visiškai nesvarbu, kokį darbą teks dirbti pačioje pradžioje. Dauguma lietuvių pirmiausia susiranda darbą Londone, o tik vėliau ieško, kur apsigyventi ir perka skrydžio bilietus, tačiau aš nusprendžiau pasielgti atvirkščiai. Pamaniau: bus – kaip bus, todėl palaukiau, kada skrydžio bilietai atpigs, susiradau nuomojamą būstą, o tik nuvykusi į Londoną ėmiausi darbo paieškų. Darbo pasiūlymams nebuvau labai išranki – man svarbiausia buvo tai, kad įsidarbinti galėčiau kiek įmanoma greičiau. Nors mano artimieji labai stebėjosi, kad nusprendžiau dirbti viešbučio kambarių tvarkytoja, tačiau man tai visiškai nerūpėjo.

Turbūt man labai pasisekė, nes dirbti pradėjau labai greitai – praėjus vos porai dienų nuo atvykimo į Londoną. Buvau nusiteikusi, kad darbas bus labai sunkus, ir vakare nebeturėsiu jėgų vaikščioti po miestą ar apsipirkinėti, tačiau viskas buvo gerokai paprasčiau. Darbo metu turėjau laiko kavos pertraukėlėms, galėjau paskambinti savo artimiesiems ar pasišnekučiuoti su kitomis viešbutyje dirbančiomis kambarinėmis. Atlyginimas buvo mokomas laiku, taigi, tikrai negalėjau skųstis, – gyvenimo pradžia svečioje šalyje buvo tikrai tokia, apie kokią ir svajojau. Manęs netrikdė tai, kad dirbu ne pagal specialybę – pinigų užteko, o asmeninio tobulėjimo galimybių tokiame didmiestyje tikrai netrūksta.

Žinoma, geri dalykai ilgai netrunka, tad taip nutiko ir man. Vieną dieną turėjai dirbti trumpiau nei įprastai, tačiau darbo pabaigoje manęs laukė labai nemaloni „staigmena“ – norėjau pataisyti svečių kambario užuolaidas, kuomet ant manęs užkrito sunkus užuolaidas laikantis karnizas. Atrodytų, kad toks nutikimas visiškai nieko nereiškia, ir būtų galima toliau tęsti pradėtus darbus, tačiau panašu, kad ta diena man buvo itin nesėkminga. Prisėdau šiek tiek atsipūsti, ir pajutau, kad man smarkiai svaigsta galva. Bendradarbės patarė nedelsti ir vykti į ligoninę, o jos pabaigs tvarkyti kambarius be manęs. Tikėjausi, kad šiek tiek pailsėjus savijauta taps geresnė, tačiau taip nenutiko – kankino smarkus pykinimas, šiek tiek liejosi vaizdas, ir t.t. Tapo aišku, kad patyriau smegenų sutrenkimą – tą patvirtino ir mane apžiūrėjęs gydytojas.

Deja, kelias dienas teko praleisti ligoninėje, o į darbą galėjau grįžti tik po poros savaičių. Atrodė ganėtinai juokinga, kad nukritęs karnizas gali pridaryti tiek žalos, tačiau tai iššaukė ir kitokius apmąstymus – juk į tokią situaciją galėjo pakliūti ne tik viešbučio darbuotojai, bet taip pat ir jo svečiai. Norėtųsi tikėti, kad tokių nelaimingų atsitikimų viešbučiuose galima išvengti, todėl ėmiausi ieškoti informacijos apie patirtus nelaimingus atsitikimus darbe ir jų prevenciją. Visai netikėtai radau įmonę Insito Group, kuri siūlo gauti kompensaciją už patirtus nelaimingus atsitikimus. Pamaniau, kad pabandyti tikrai verta, todėl susisiekiau su įmonėje dirbančiu konsultantu, kuris mane patikino, kad šansai gauti išmoką yra tikrai dideli.

Turėjau ganėtinai daug laiko, todėl buvau nusiteikusi, kad gali tekti pildyti daugybę dokumentų, rašyti prašymus, ir t.t. Vis dėlto, taip nenutiko – man tereikėjo pateikti svarbiausią informaciją, o visais formalumais už mane pasirūpino „Insito group“ komanda. Dar labiau nustebino tai, kad kompensacijos pinigai mane pasiekė jau po poros mėnesių – tuo metu jau buvau visiškai pasveikusi ir... susiradusi naują darbą. Jei ne šis nelaimingas atsitikimas, viešbučio kambarine turbūt būčiau dirbusi dar labai ilgai, tačiau patirtas įvykis mane paskatino ieškoti kitokio darbo – galiu pasakyti tik tiek, kad jis džiugina kur kas labiau.

Užs. Nr. 449212

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.